BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ten ir atgal. Nuotykiai tolimose padangėse

Keliautojas: Liudas Dapkus

Pretenduojama į nominacija: „Įdomiausias
nuotykis“..

Žmonės
planuoja, o dievai juokiasi. Kelintą kartą įsitikinau šia skaudžiai teisinga
graikų įžvalga, kai mūsų sidabrinis American Airlines aerobusas suko jau penktą
ratą virš San Chosė. Miestas atrodė ranka pasiekiamas, turėjome  jame būtinai atsidurti per valandą, tačiau ši
galimybė tolo tarsi arabiškas miražas.

O planas
atrodė toks nepriekaištingas ir pakankamai apgalvotas: 9 ryto pakylame iš
Majamio, 12-ą leidžiamės Kosta Rikos sostinėje. Toje pasaulio vagišių sostinėje
tikrai neturime ką veikti, todėl mauname tiesiai į kitą oro uostą ir 15 val.
išskrendame  mūsų tikslo link – Dreiko
įlankos Ramiojo vandenyno pakrantėje. Ten mūsų laukia penkios iš anksto
užsakytos nakvynės ir įspūdžių kalnai.

Kurgi ne!
Per daug jau viskas sklandu – matyt kažkas tądien nutarė aukštybėse. “Ponios ir
ponai, San Chose tarptautiniame Santa Marijos oro uose sugedo meteorologijos
įranga, todėl artimiausią pusvalandį lėktuvai negali leistis“, - smeigė
skrydžio vadas pirmąją strėlę. Atrodė keistai – oras puikus, po mumis saulėje
blyksėjo mažų namelių stogai, danguje plaukė keli nušiurę debesėliai, o jis:
„Nepriima“.

Bet po
penktojo rato virš miesto supratau, kad juokai menki. Tą netrukus patvirtino ir
AA pilotas: „Daugiau čia skraidyti nebegalime, nes pritrūks degalų. Varom į
Liberiją pasipildyti degalų“. Nuskambėjo pakankamai žiauriai – pirmiausia
sąmonė instinktyviai išmetė degančios Monrovijos vaizdus. Žinoma, Kosta Rikos
Liberija mažai ką turi bendro su ta nelaiminga Vakarų Afrikos valstybe, bet
mums šiuo atveju labiausiai norėjosi į San Chosė, o ne į kažkokį miestelį
Nikaragvos pasienyje.

Pamojavęs
sparnais atrimai, bet nepasiekiamai sostinei, lėktuvas pasuko į šiaurę ir po 20
minučių nusileido Liberijoje. Aerofloto sukirpimo stiuardesės akmeniniais
veidais nesiteikė paaiškinti, kokie mūsų šansai suspėti į 15 valandos „Nature
Air“ skrydį iš kito oro uosto. „Patys kalti, kas gi Centrinėje Amerikoje
palieka tik 3 valandas tarp skrydžių?

Besišypsantys
kostarikiečiai kažkur apačioje tampėsi su žibalo žarnomis, o vaizduotė ėmė
piešti visai nepageidaujamą nakvynę San Chosė ir skaičiuoti su šituo nuotykiu
susijusias išlaidas.

Pagaliau
pakilome! Netrukus leidžiamės. Po dviejų
penkios jau ant žemės, bet niekas neskuba atstumti trapo. Gyvenime nesu taip
laukęs tų suknistų kopečių, o dar reikia prasiveržti pro įmitusių amerikiečių
(kai kurie net linkėjo nespėti) minią, gauti antspaudą imigracijos tarnyboje,
atsiimti kuprinę, įveikti muitinę, rasti taksi, nuvažiuoti 12 kilometrų iki
kito oro uosto ir užsiregistruoti skrydžiui. Liko 40 minučių.

Atidarė
duris, nuvežė iki terminalo. Na o tada mes jau bėgome. Taip, kaip kadaise
paikoje reporterio jaunystėje skuosdavome per apšaudymus Čečėnijoje.

„Por favor,
amigo. Rapido. Lituano“, - imigracija viską suprato ir netrukdė. Muitinė irgi.
Taksistas, gavęs 20 baksų, numynė iki dugno lyg būtų koks nors karo keliuose
veteranas. Apžiūrėti San Chosė per langą nespėjome – nuo greičio liejosi
vaizdas.

Be penkių
trys į Tobias Bolanos vardo aerodromą įsiveržė du susitaršę lietuviai. Akyse
švietė klausimas: „Ar spėjome?“. O kaipgi. Mat tą dieną kelionių dievai buvo
nusteikę tik pajuokauti, bet ne bausti. Mus pasvėrė kartu su rankiniu bagažu – tokios
„Nature Air“ taisyklės – tik 12 kilogramų kuprinė žmogui ir 4 kilogramų tašiukė
rankose. Kitaip – bauda ir tikimybė bagažo sulaukti tik po kelių dienų.

Kelios
minutės atokvėpio – ir mus jau lydi to mažylio lėktuvo link. Sėdame
priešpaskutinėje -  6 eilėje. Pilotų
kaiboje nėra durų, tualeto – taip pat. Bet užtat varikliai – net du. Sudrebėjęs
ir pasikratęs „Twin Otteris“ rauna į viršų, apačioje vėl San Chosė, netrukus
prasideda žali kalnai, slėniai, upės. Menkiausias gūsis lėktuvą blaško į šonus,
bet mes šypsomės kaip idiotai – nelengva smegenims įsisavinti tą lenktynių
adrenalino dozę, o dar tas grožis po kojomis…

Priekyje
ryškėja didžiulė sidabrinė bala. Ramusis vadenynas iš tiesų ramus. Pasukame
išilgai pakrantės – skrendame žemai, ir didžiam pasitenkinimui suvokiame, kad
ten – jokių skėčių, gultų ir ruonių gulyklų. Laukiniai pliažai.

Tačiau
gražiausia – dar priekyje. Pasukame džiunglių link, pradedame leistis, bet
aerodromo nesimato. Tik atvašynai, nuauksinti žemėjančios saulės spindulių.
Viskas. Mes nusileidome, durys atsidaro ir į veidus tvoskia miško kvapas,
sustiprintas cikadų simfonijos staccato.

Šalia pakimo
tako stovintis vyrukas ištaria mūsų vardus ir palydi į savo džipuką. Atsigręžęs
dar pamatau, kaip vienas įdegęs gringo be bilieto įsiprašo į lėktuvą pasiūlęs
50 USD. Džiunglės groja savo amžinąją muziką, mes kratomės raudono molio keliu,
o priekyje jau šniokščia vandenynas.

Dar vienas
persėdimas – jau į viešbučio šeimininkų motorlaivį. 20 minučių pakrante
skrodžiame bangas, įsukame į jaukią įlanką, čiumpam sandalus į rankas ir  šokame į maloniai šiltą vandenį. Brendame.

Mes pagaliau
atvykome! Nuotykis Dreiko žemėse prasideda. Ne toks jau blogas buvo tas
atvykimo palnas.

Įvertinti šį nuotykį bei išrinkti verčiausią „Įdomiausio
nuotykio“ nominacijos netrukus galėsite portale Alfa.lt.


Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. Anonymous:

    ;)

Rašyti komentarą