Šalies kelionių entuziastai turi naują lyderį – antrą kartą surengtuose geriausių
keliautojų „Lietuvos Magelano“ rinkimuose po daugiau nei mėnesį trukusių
varžytuvių nugalėtoju buvo paskelbtas Augustas Kligys, autostopu, laivais,
autobusais ir traukiniais jau trečius metus naršantis Centrinės Amerikos
valstybes.

Anot vieno iš rinkimų organizatorių, GPS sprendimų mėgėjams ir
profesionalams lyderės UAB „InfoEra“ atstovo Edvino Grigaliūno, šiemet išrinkti
geriausią keliautoją buvo itin sudėtinga, kadangi didelė dalis gautų anketų
pasižymėjo įspūdinga nuotykių geografija, aplankytų šalių kiekiu ir neįprastais
keliavimo būdais. „Akivaizdu, pasaulyje nebėra kampelių, kuriuose nebūtų
pabuvoję lietuviai“, - teigia E.Grigaliūnas

Anot E.Grigaliūno, nepaisant rimtos konkurencijos, rinkimų favoritais
išliko tie patys keliautojai, kurie savo kelionėmis pasižymėjo ir pernykščiuose
rinkimuose – praėjusių metų nugalėtojas, pėsčiomis išmaišęs Afriką, Dainius
Kinderis, antrus metus aplink pasaulį keliaujantis Justas Ketlerius, tandemu su
vokiete Centrinę ir Pietų Ameriką tyrinėjantis Augustas Kligys. „Tai parodo,
jog keliavimas šiems lietuviams yra ne tik pramoga, bet ir gyvenimo būdas –
kiekvienais metais nauji žemynai, nauji tūkstančiai kilometrų, nauji įspūdžiai
ir nuotykiai“, - sako organizatorių atstovas.

Organizatorius maloniai nustebino ir dviejų porų įspūdingos kelionės –
Paulinos ir Mato Jūrų tris mėnesius Azijoje trukęs „medaus mėnuo“ galėtų
pretenduoti į romantiškiausios, o po Andų kalnus dviračiais keliaujančių
Jurgitos ir Tomo Kvedarų – daugiausiai ištvermės reikalaujančios kelionės
titulą.

Rinkimų nugalėtojas Augustas Kligys turi net 11 metų aktyvių klajonių po
pasaulį patirtį. Pernai jis pabuvojo 12-oje valstybių, iš kurių 9 – Centrinėje
Amerikoje.  2007-ieji „Lietuvos
Magelanui“ buvo jau antrieji klajonių metai šiame regione. Su bendražyge A. Kligys
autostopu ištyrinėjo Panamą, Kosta Riką, Nikaragvą, Hondūrą bei Salvadorą, taip
pat buvo nukakęs į narkotikų prekeiviais ir pavojingomis džiunglėmis garsėjančią
Kolumbiją, visą mėnesį praleido Venesueloje, kur daug bendravo su vietos
lietuviais. Įspūdingą maršrutą keliautojas užbaigė Ekvadore, kur pas vietos
gyventojus pragyveno beveik pusmetį.

Šiais metais į Pietų Amerikos gilumą ir Karibų jūros pakrantes
patrauksiantis A. Kligys už savo kelionių nuopelnus buvo apdovanotas aktyviai
keliaujant vis labiau nepakeičiamu tampančiu naujausiu GPS imtuvu „Magellan
Triton”, kuris leis nepaklysti bet kurioje pasaulio valstybėje.

„Įdomiausio nuotykio“ nominacijoje Alfa.lt skaitytojų vertinimu nepralenkiamas
buvo klajonių entuziastams jau pažįstamas praėjusių metų „Lietuvos Magelanas“
Dainius Kinderis, skersai ir išilgai išmaišęs Afrikos žemyną, susidūręs su
agresyviai nusiteikusiais Kongo ir Angolos kareiviais, iš arti „bendravęs“ su
didžiuliais babuinais bei pripučiama valtimi kirtęs sraunias upes. Tačiau prizo
keliautojas nusipelnė už kvapą gniaužiančius nesusipratimus Johanesburgo (PAR)
oro uoste, kai dėl vietos pareigūnų kaltės jam grėsė areštas už neva
nebegaliojančią vizą. Ir tik likus keletui minučių iki skrydžio į Europą,
keliautojui pavyko per plauką išvengti nemalonumų. 

Rinkimų nominacijoje „Didžiausias nuklydimas“ nugalėjo Donatas Puzaras, kurio
nuotykiai priminė klaidžias Kolumbo keliones – vietoj planuotos kelionės
autostopu po Indiją, D.Puzaras atsidūrė Sacharos dykumoje Afrikoje. Autostopu
per Turkiją pasiekęs Iraną, keliautojas negavo vizos į išsvajotą Indiją, todėl
pakeleivingomis mašinomis patraukė palei Kaspijos jūros ir Persijos įlankos
pakrantės valstybes ir taip pasiekė Kiprą. Iš ten išskirdo i Londoną, o vėliau
per Ispaniją pasiekė Šiaurės Afriką, taip baigdamas savo du mėnesius trukusią
kelionę.

Nominacijoje „Arčiausiai Pietų ašigalio“, renkančioje labiausiai į pietus
nutolusiame žemės rutulio kampelyje praėjusiais metais apsilankiusį lietuvį,
nugalėtoju buvo paskelbtas Marius Davainis, pabuvojęs Antarktidoje veikiančioje
Vernadskio ukrainiečių mokslinėje stotyje, kurioje kadaise buvo atrasta ozono
skylė.

Rinkimų vertinimo komisiją sudarė organizatorių, keliautojų bei
žiniasklaidos atstovai, tarp jų ir Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas
Algimantas Jucevičius, vienas iš Vilniaus Autostopo klubo įkūrėjų Vladas
Sapranavičius, keliautojas ir Lietuvos televizijos laidos „Keliaukim“
bendraautorius Gerimantas Statinis, žurnalo „Kelionės ir pramogos“ redaktorė ir
kt.

Varžytuvės dėl „Lietuvos Magelano“ titulo bei kitų nominacijų vyko naujienų
portale Alfa.lt,  kuriame visą mėnesį
buvo publikuojami įdomiausi kelionių aprašymai ar vaizdo medžiaga, bei
tinklaraštyje Blogas.lt/Magelanas.

Rodyk draugams

Prieš paskelbiant naująjį „Lietuvos Magelaną“,
supažindiname su komisija – savo įvertinimus jau pateikė, tai bet komisijos
narių spaudimas nieko nebepakeis :)

Vertinimo komisija:

• Algimantas Jucevičius, Lietuvos keliautojų sąjungos
  prezidentas
• Gerimantas Statinis, keliautojas, Lietuvos televizijos
  laidos „Keliaukim“ bendraautorius.
• Vladas Sapranavičius, keliautojas, vienas iš Vilniaus autostopo klubo įkūrėjų, pirmasis jo prezidentas.
• Onutė Nosevičienė, kelionių žurnalo „Kelionės ir pramogos“
  redaktorė.
• Edvinas Grigaliūnas, organizatorių atstovas, UAB „InfoEra“.

Netrukus šiandien sužinosite ir nugalėtojus.

Rodyk draugams

Vakar buvo paskutinė diena pretenduoti į geriausių Lietuvos keliautojų titulus - registracija sustabdyta, iki ketvirtadienio rinkimų komisija (apie ją netrukus) nuspręs, kurie iš pretendentų verti pergalės. O kol kas komentaruose galite padiskutuoti - kas Jūsų nuomone vertas “Lietuvos Magelano” titulo.

Rodyk draugams

Keliautojas: Šarūnas Domarkas

Pretenduojama į nominacija: „Lietuvos
Magelanas“.

Keliavau
maršrutu Marijampolė – Kaliningradas – Maskva – Krasnojarskas – Bugučianai – Artiugenas – Bugočianas – Irkutskas – Baikalas – Irkutskas – Krasnojarskas – Maskva – Kaliningradas – Marijampolė.

Vykau
į Sibirą aplankyti tremtinių gyvenamų vietų, pažiūrėti, kaip jie gyvena.
Keliavau automobiliu, traukiniu, lėktuvu, keltais. Kelionė truko tris savaites.
Į Artiugeno kaimą buvo ištremti mano seneliai, aplankiau jų namą – namas per 30
metų nepasikeitęs. Artiugeno kaime gyvena 1500 gyventojų, mobilieji telefonas
neveikia. Apsistojau pas senelių draugus. Šis kaimas yra ant Angaros
upės kranto, jos plotis 2–3
km. Artiugeno kaime yra lietuviškai kalbančių žmonių, kurie net
nebuvę Lietuvoje – kalbą išmoko iš savo tėvų, kurių jau nebėra.

Vėliau
keliavau prie Baikalo, ten labai graži gamta: kalnai, miškai, vanduo, nematyti kito
kranto. Buvau girdėjęs, kad Baikalas – mažiausiai paliestas civilizacijos, bet
nuvykęs pamačiau, kad ten daug turistų, vyksta kelionės laivais po ežerą, yra visokių
kitokių pramogų. Prie Baikalo apsistojau turizmo sodyboje. Pabuvęs ten kiek laiko
vykau namo. Apie šią kelionę galiu pasakoti ir pasakoti turiu daug nuotraukų.

Norėčiau
papasakoti ir juokingą nutikimą šioje kelionėje. Keliantis keltu per Angaros upę
(keltas – tiesiog plokštuma virš vandens, prieplauka – paprastas krantas, smėlis,
akmenys, ant kelto užvažiavimas – du padėklai po ratais, o viduryje jų – tarpas
(kaip ant vadinamojo tralo). Užvažiavo sunkvežimis į keltą ir iš paskos atvažiuoja
motociklas su lopšiu. Ant kelto vairuoja vaikinas, už jo sėdi mergina, lopšy –
dar viena mergina. Jie ratais apžabojo tą plyšį, bet priekinis ratas nėrė į tą
plyšį. Vaikinas per priekį vos neperskrido, mergina – ant vaikino, kita mergina
lopšy susitrenkė. Bet laimingai viskas baigėsi. Iškėlėme tą motociklą ir kėlėmės
per upę visi juokdamiesi drauge.

Visos keliautojų istorijos: www.blogas.lt/magelanas ir Alfa.lt.

Rodyk draugams

Keliautojas: Valdas Lopeta

Pretenduojama į nominacija: „Įdomiausias
nuotykis“.

Į Azerbaidžaną su drauge vykome iš Gruzijos, neturėdami nei
rezervacijų viešbučiuose, nei konkrečių planų. Norėjome aplankyti Baku, po to
nuvykti į Kalnų miestelį Lahič ir grįžtant atgal į Gruziją vienai nakčiai
sustoti Saki mieste. Tikėjomės įprastos savarankiškos kelionės, tačiau azerų
svetingumas greitai privertė pakeisti mūsų nuostatas.

Pirmiausiai su rytietišku svetingumu susidūrėme dar Azerbaidžano
konsulate Tbilisyje. Tikriausiai lengviau būtų autostopu nuvykti į mėnulį, nei
gauti vizą šioje įstaigoje. Nurodytu laiku reikia atvykti, užsiregistruoti ir
gavus mokėjimo dokumentą vykti į kitame miesto gale esantį banko skyrių.

Po to reikia laukti tris dienas ir nurodytu laiku vėl atvykti į
konsulatą, palikti pasą su apmokėta sąskaita, o po pietų atvykti dar kartą ir
atsiimti pasą su viza.

Sužinojus apie tokią sistemą ir pamačius eiles žmonių, kasdien
laukiančių prie ambasados, akimirkai praradome viltį – visiškai nesinorėjo
pažintį su Tbilisiu iškeisti į vizos formalumų tvarkymą. Tačiau maldavimų
lavinos prispaustas konsulato darbuotojas neatsilaikė ir paprašė palaukti, kol
atvyks pats konsulas.

„Padėkite mums pamatyti Azerbaidžaną“, - šio argumento užteko, kad
suminkštintume ir jo širdį. Vietoj trijų dienų tampymosi su įvairiausiais
dokumentais, viza buvo padaryta per kelias akimirkas, o konsulas gal dešimt
minučių pasakojo mums apie Azerbaidžano lankytinas vietas, žavėjosi atvirute su
Vilniaus panorama ir kelis kartus užsiminė, kad jo šaliai atidarius konsulatą
Lietuvoje jis labai norėtų ten dirbti.

Sėkmingai susitvarkę su pirma užduotimi po poros dienų jau sėdėjome
naktiniame traukinyje iš Tbilisio į Baku. Keturviečiame kupė sutikome ir du
azerus – Tufaną ir Bachlulą. Iš karto pagalvojau, kad pirmasis, slepiantis
veidą po įspūdinga barzda, yra šventikas, o kitas, pasipuošęs dailiu kostiumu –
tikras verslininkas. Klydau. Abu bendrakeleiviai buvo archeologai, grįžtantys
iš Gruzijoje vykusio tarptautinio seminaro.

Tyla truko neilgai. Kurį laiką jie stebėjo, kaip mes nerangiai
kuičiamės, nerasdami vietos savo kuprinėms, kol Tufanas neiškentęs nusikvatojo:
„Tai taip ir sėdėsite apsikrovę?“. Už liežuvio traukti naujųjų draugų nereikėjo
– po kelių minučių abu jau vienas kitą perrėkdami pasakojo mums savo įspūdžius,
aptarinėjo Kalnų Karabacho problemą ir gyrė mūsų pasirinkimą aplankyti
Azerbaidžaną, o ne Armėniją.

Vos kirtus sieną, draugai visai įsismagino – išsitraukė savo
vakarienę ir puolė mus vaišinti, užsigeriant azerbaidžanietiška trauktine. „Betgi
jūs musulmonai“, - negalėjome patikėti. „Mes šiek tiek kitokie musulmonai,
laisvesni“, - paaiškino naujieji draugai.

Visą vakarą klausėmės neįtikėtinų istorijų apie archeologinius
kasinėjimus šios šalies žemėse, apžiūrinėjome jų iškastų moters su vaiku
rankose griaučių nuotraukas. Archeologams čia tarsi rojus, nes Azerbaidžanas
glaudžia vienos seniausių kultūrų palikimą. Baksteli su kastuvu į žemę – ir
laukan jau veržiasi arba naftos šaltinis, arba senovinės vazos, įrankiai ir
interjero elementai. Nenuostabu, kad įsitraukę į šias istorijas, atmiežtas
gausybe tostų ir palinkėjimų, miegoti nuėjome gerokai po dvyliktos, pasibaigus
ir azerų trauktinės, ir mūsų menkoms „bobelinės“ atsargoms.

Kitą dieną priartėjus išsiskyrimo akimirkai paaiškėjo, kad mūsų
draugai taip paprastai neketina palikti lietuvių porelės ramybėje. Jie įgrūdo
mums į kuprines namuose pagaminto medaus ir pareiškė, kad jau suplanavo
susitikimus su savo pažįstamais kituose kelionės taškuose. Nieko rimto nesitikėjome,
kol po Baku praleistos dienos nuvykus į kalnų miestelį Lahič, jau prie
autobusiuko mus pasitiko stambus vyriškis su ūsiukais.

„Jūs mūsų draugai iš Pabaltijo?“, - paklausė jis ir net nelaukęs
atsakymo čiupo vieną iš mūsų kuprinių.

Pabandėme jam pasakyti, kad iš pradžių norėtume susirasti svečių
namus, apsistoti, o tada galėtume vėl susitikti su juo, tačiau sulaukėme gana
konkretaus atsakymo: „Mūsų kaime kiekvienas namas – viešbutis“. Teko nulenkus
galvas kulniuoti paskui Achmedą į jo namus, kuriuose jau laukė vaišėmis
nukrautas stalas. Buvome gana išalkę, todėl labai nesipriešindami kibome į
avienos kotletus su gardžiomis salotomis. Šeimininkas sėdėjo kitoje stalo pusėje
ir gliaudė mums riešutus, kol jo dukros nešė ant stalo arbatą, užkandžius ir
saldumynus, o žmona virtuvėje gamino vis naujus patiekalus.

Neįtikėtina. Prieš mus sėdi pirmą kartą gyvenime matomas žmogus ir
kartu su savo šeimos nariais elgiasi taip, tarsi svečiuose viešėtų kokios
nedidelės valstybės prezidentas! Jautėmės nejaukiai, tačiau greitai slogutis
išsisklaidė, nes naujasis draugas buvo tikrai įdomus žmogus ir su juo buvo
lengva bendrauti. Vėl kalbėjomės apie Kalnų Karabacho okupaciją, gyvenimo
mažame kaimelyje privalumus ir trūkumus, jo šeimą.

Vėliau Achmedas mums surengė puikią ekskursiją po Lahič miestelį,
pasakodamas apie senovinę vandentiekio sistemą, namų statymo ypatumus, kai tarp
kelių akmenų eilių sienoje įterpiamas medinis balkis, padedantis amortizuoti
svyravimus žemės drebėjimo metu. Aplankėme keletą jo draugų, meistraujančių
visokius ūkiui reikalingus įrankius ar renovuojančių senus indus. Užsukome ir į
muziejų, kuriame dirba šeimininko žmona.

Vakaras prabėgo Achmedo namuose, ragaujant dar sotesnę už pietus
vakarienę ir žiūrint azerbaidžanietiškas žinias bei futbolo rungtynių
transliaciją.

Buvo akivaizdu, kad ši šeima nėra pasiturinti, tačiau mes buvome
aptarnaujami kaip karaliai. Tik spėk apie ką nors pagalvoti ir tas daiktas jau
nešamas ant stalo ar brukamas į rankas. Smagiausia, kad šeimininkas periodiškai
sulaukdavo skambučio iš Baku, ir atsakinėdavo Tufanui, kaip mes jaučiamės ir ar
esame patenkinti.

Žinoma, kad buvome patenkinti, tik gal kiek pavargę, nes
nuolatinis trijų dienų bendravimas jau pradėjo sekinti. Tikėjomės kitą dieną
pabėgti nuo to rytietiško svetingumo ir rasti bent pusdienį sau. Deja – jau
pakeliui į Saki mus pasivijo Tufano skambutis: „Kai atvyksite į miestą,
paskambinkite šiuo numeriu ir jus pasitiks mano draugas“.

Po trumpo pasitarimo nusprendėme šį kartą draugystės atsisakyti,
nes trečią kartą klausyti pasakojimų apie Kalnų Karabachą nebeturėtume jėgų.

Nakvynės vietą ir kelias žymias vietas susiradoe patys, o kitą
dieną po smagaus pokalbio su muitininkais, kurie elgėsi ne kaip pareigūnai, o
kaip seni draugai, palikome Azerbaidžaną, išsiveždami čionykštį svetingumą,
kaip netikėtą ir smagų nuotykį.

Įvertinti šį nuotykį bei išrinkti verčiausią „Įdomiausio nuotykio“
nominacijos netrukus galėsite portale Alfa.lt.

Rodyk draugams

Keliautojas: Liudas Dapkus

Pretenduojama į nominacija: „Įdomiausias
nuotykis“..

Žmonės
planuoja, o dievai juokiasi. Kelintą kartą įsitikinau šia skaudžiai teisinga
graikų įžvalga, kai mūsų sidabrinis American Airlines aerobusas suko jau penktą
ratą virš San Chosė. Miestas atrodė ranka pasiekiamas, turėjome  jame būtinai atsidurti per valandą, tačiau ši
galimybė tolo tarsi arabiškas miražas.

O planas
atrodė toks nepriekaištingas ir pakankamai apgalvotas: 9 ryto pakylame iš
Majamio, 12-ą leidžiamės Kosta Rikos sostinėje. Toje pasaulio vagišių sostinėje
tikrai neturime ką veikti, todėl mauname tiesiai į kitą oro uostą ir 15 val.
išskrendame  mūsų tikslo link – Dreiko
įlankos Ramiojo vandenyno pakrantėje. Ten mūsų laukia penkios iš anksto
užsakytos nakvynės ir įspūdžių kalnai.

Kurgi ne!
Per daug jau viskas sklandu – matyt kažkas tądien nutarė aukštybėse. “Ponios ir
ponai, San Chose tarptautiniame Santa Marijos oro uose sugedo meteorologijos
įranga, todėl artimiausią pusvalandį lėktuvai negali leistis“, - smeigė
skrydžio vadas pirmąją strėlę. Atrodė keistai – oras puikus, po mumis saulėje
blyksėjo mažų namelių stogai, danguje plaukė keli nušiurę debesėliai, o jis:
„Nepriima“.

Bet po
penktojo rato virš miesto supratau, kad juokai menki. Tą netrukus patvirtino ir
AA pilotas: „Daugiau čia skraidyti nebegalime, nes pritrūks degalų. Varom į
Liberiją pasipildyti degalų“. Nuskambėjo pakankamai žiauriai – pirmiausia
sąmonė instinktyviai išmetė degančios Monrovijos vaizdus. Žinoma, Kosta Rikos
Liberija mažai ką turi bendro su ta nelaiminga Vakarų Afrikos valstybe, bet
mums šiuo atveju labiausiai norėjosi į San Chosė, o ne į kažkokį miestelį
Nikaragvos pasienyje.

Pamojavęs
sparnais atrimai, bet nepasiekiamai sostinei, lėktuvas pasuko į šiaurę ir po 20
minučių nusileido Liberijoje. Aerofloto sukirpimo stiuardesės akmeniniais
veidais nesiteikė paaiškinti, kokie mūsų šansai suspėti į 15 valandos „Nature
Air“ skrydį iš kito oro uosto. „Patys kalti, kas gi Centrinėje Amerikoje
palieka tik 3 valandas tarp skrydžių?

Besišypsantys
kostarikiečiai kažkur apačioje tampėsi su žibalo žarnomis, o vaizduotė ėmė
piešti visai nepageidaujamą nakvynę San Chosė ir skaičiuoti su šituo nuotykiu
susijusias išlaidas.

Pagaliau
pakilome! Netrukus leidžiamės. Po dviejų
penkios jau ant žemės, bet niekas neskuba atstumti trapo. Gyvenime nesu taip
laukęs tų suknistų kopečių, o dar reikia prasiveržti pro įmitusių amerikiečių
(kai kurie net linkėjo nespėti) minią, gauti antspaudą imigracijos tarnyboje,
atsiimti kuprinę, įveikti muitinę, rasti taksi, nuvažiuoti 12 kilometrų iki
kito oro uosto ir užsiregistruoti skrydžiui. Liko 40 minučių.

Atidarė
duris, nuvežė iki terminalo. Na o tada mes jau bėgome. Taip, kaip kadaise
paikoje reporterio jaunystėje skuosdavome per apšaudymus Čečėnijoje.

„Por favor,
amigo. Rapido. Lituano“, - imigracija viską suprato ir netrukdė. Muitinė irgi.
Taksistas, gavęs 20 baksų, numynė iki dugno lyg būtų koks nors karo keliuose
veteranas. Apžiūrėti San Chosė per langą nespėjome – nuo greičio liejosi
vaizdas.

Be penkių
trys į Tobias Bolanos vardo aerodromą įsiveržė du susitaršę lietuviai. Akyse
švietė klausimas: „Ar spėjome?“. O kaipgi. Mat tą dieną kelionių dievai buvo
nusteikę tik pajuokauti, bet ne bausti. Mus pasvėrė kartu su rankiniu bagažu – tokios
„Nature Air“ taisyklės – tik 12 kilogramų kuprinė žmogui ir 4 kilogramų tašiukė
rankose. Kitaip – bauda ir tikimybė bagažo sulaukti tik po kelių dienų.

Kelios
minutės atokvėpio – ir mus jau lydi to mažylio lėktuvo link. Sėdame
priešpaskutinėje -  6 eilėje. Pilotų
kaiboje nėra durų, tualeto – taip pat. Bet užtat varikliai – net du. Sudrebėjęs
ir pasikratęs „Twin Otteris“ rauna į viršų, apačioje vėl San Chosė, netrukus
prasideda žali kalnai, slėniai, upės. Menkiausias gūsis lėktuvą blaško į šonus,
bet mes šypsomės kaip idiotai – nelengva smegenims įsisavinti tą lenktynių
adrenalino dozę, o dar tas grožis po kojomis…

Priekyje
ryškėja didžiulė sidabrinė bala. Ramusis vadenynas iš tiesų ramus. Pasukame
išilgai pakrantės – skrendame žemai, ir didžiam pasitenkinimui suvokiame, kad
ten – jokių skėčių, gultų ir ruonių gulyklų. Laukiniai pliažai.

Tačiau
gražiausia – dar priekyje. Pasukame džiunglių link, pradedame leistis, bet
aerodromo nesimato. Tik atvašynai, nuauksinti žemėjančios saulės spindulių.
Viskas. Mes nusileidome, durys atsidaro ir į veidus tvoskia miško kvapas,
sustiprintas cikadų simfonijos staccato.

Šalia pakimo
tako stovintis vyrukas ištaria mūsų vardus ir palydi į savo džipuką. Atsigręžęs
dar pamatau, kaip vienas įdegęs gringo be bilieto įsiprašo į lėktuvą pasiūlęs
50 USD. Džiunglės groja savo amžinąją muziką, mes kratomės raudono molio keliu,
o priekyje jau šniokščia vandenynas.

Dar vienas
persėdimas – jau į viešbučio šeimininkų motorlaivį. 20 minučių pakrante
skrodžiame bangas, įsukame į jaukią įlanką, čiumpam sandalus į rankas ir  šokame į maloniai šiltą vandenį. Brendame.

Mes pagaliau
atvykome! Nuotykis Dreiko žemėse prasideda. Ne toks jau blogas buvo tas
atvykimo palnas.

Įvertinti šį nuotykį bei išrinkti verčiausią „Įdomiausio
nuotykio“ nominacijos netrukus galėsite portale Alfa.lt.

Rodyk draugams

“Lietuvos
Magelano” rinkimai pasiūlė Lietuvos blogeriams pasidalinti savo kelionių
įspūdžiais, ištraukti kompiuteryje dulkančias įvairių nuotykių nuotraukas, ar
tiesiog išvardinti savo apkeliautų valstybių top trejetuką. Kažkam bus įdomi
paklausyti patarimų, kažkas galbūt tik pavarvins seilę žiūrėdamas į nuotraukas,
o kažkas galbūt jau rytoj krausis kuprinę įrodyti, jog mėgsta iššūkius
(panašiai, kaip atsitiko šiam blogeriui).

Nežinau.lt tai jau spėjo
pavadinti „Kelionių klubu“ – kodėl gi ne, tik siūlytume pridėti dar vieną žodį
– „Blogerių kelionių klubas“ ir pirmyn, jei jauti, jog širdyje jam priklausai –
tik papasakok apie savo kelionių įspūdžius.

O
kol kas kelionių įspūdžiais savo bloguose jau dalinosi:

Nezinau.lt:
Kelionių klubas

KaVeikti.lt:
Kai
keliaujame – veikiame kitaip…

Matusevicius.lt:
Atostogos @ Graikija, Kreta

Kleiva.lt:
Mano kelionė į
Valensiją

Blogas.lt/dreamerr - įspūdžiai iš Valencijos ir Sardinijos

„Blogerių
kelionių klubui“ neabejotinai turėtų priklausyti ir blogai, skirti tik
kelionėms. Kai kurie iš jų jau pretenduoja tapti „Lietuvos Magelanais“ ir buvo
minėti anksčiau, kai kurie vis dar keliauja po pasaulį… Pasigrožėkite, kaip
pasaulį mato mūsų tautiečiai:

Blogas.lt/travel – Kelionė aplink
pasaulį

Dviraciaisperandus.blogspot.com
– Dviračiais Andų kalnuose

mart.freeflux.net – Kelionės Pietų
Amerikoje ir ne tik

Cringel.com – Trumpai ir aiškiai: we left
our office jobs and went to Asia

Crossroad.lt - Projektas, kilęs nuo kelionių P.Amerikoje aprašymo

FollowTheRoad.com - Autostopu per pasaulio žmones

Jei
prisijungsi – nepamiršk palikti nuorodos komentaruose!

Rodyk draugams

Keliautojai: Jurgita ir Tomas
Kvedarai

Pretenduojama į nominacija: „Lietuvos
Magelanas“.

Vakar kirtome Cuesta de
Miranda kalnų perėją, kur kelias rangosi siauru karnizu virš upės kanjono.
Karštis, žydras dangus, gigantiški kaktusai, raudonos vėjo nugairintos uolos.
Pusę dienos užgulę iš visų jėgų mynėme dviračio pedalus, kitą pusę dienos
tvirtai spaudėme stabdžius.

Nuo rugsėjo važiuojame
dviračiais palei Andus per Argentiną ir Čilę. Ir vis dar norisi važiuoti
toliau. Kelias vis dar atsiveria naujomis formomis, spalvomis, garsais ir
kvapais. Matai ir jauti daug.

Du dalykai daro kelionę
nuostabią: žmonės ir gamta.

Žmonės šilti ir
betarpiški, prieis, pakalbins, padės. Mums sustojus su dviračiais pakelėje
atsipūsti, stabtels, paklaus, ar viskas gerai. Važiuojant per Patagonijos pampą
La Cuarenta
– keturiasdešimtuoju kultiniu keliu Argentinoje – kai vienintelė vieta paslėpti
palapinę nuo uraganinio vėjo buvo kelininkų vagonėlis, tai sulaukėme ne tik
užuovėjos, bet ir vakarienės su vietiniu vynu ir nuoširdaus pokalbio
siūbuojančiame tarsi laivas vagonėlyje. Arba bobutė Lili, mojanti užeiti ir
sušilti, kai visas peršlapęs kelinta diena važiuoji lietingais Valdivijos
miškais. Arba gaučios – Pietu Amerikos kaubojai – iš Las Pampas ant arklių
pergabenę ir mus, ir mūsų dviračius per tris patvinusias kalnų upes. Arba
sunkvežimio vairuotojas, su kuriuo kirtome Andus kalnų serpantinu, su
užsidegimu pasakojantis, kokie skanūs yra kaktusų vaisiai ir kad Santjago
turguje mes privalome jų paragauti.

Gamta neįtikėtinai
įvairi – nuo ledynų iki dykumų. Gerėjomės mūsų apžiūrėti atskridusiais
kondorais ant snieguotos perėjos prie Los Antiguos. Klausėmes, kaip baubia ir
vartosi banginiai Valdes pusiasalio pakrantėse. Mus žadino iš rūko išnirusių
guanakų žvengimas kalnų trobelėje Aukštuosiuose Anduose. Ryte valėme sniegą nuo
palapinės ir dviračių Las Alerces nacionaliniame parke. Pravažiavome pro
snieguotus nuostabiai taisyklingus ugnikalnių konusus šalia Osorno. Grožėjomės
girgždančiu ir treškančiu Perito Moreno ledynu. Mynėme kalnuotu ir akmenuotu
Carretera Austral – Pietu keliu – dviratininkų Meka. Pasitikome saulę
nušviečiančią Torres del Paine kalnų viršunes. Kirtome Chiloe salą smirdinčią
žuvimi, bet su savitais miesteliais ir mitologija. Pajutome eilinį žemės
drebėjimą Centriniuose Anduose. Matėme Akonkagvą, bet šįkart įkopėme į Cerro
Azufre (5050m). Kalėdas šventėme juodo smėlio paplūdimyje prie Ramiojo
vandenyno stebėdami visai šalia kranto plaukiojančius delfinus. Per karštį teko
minti 80 kilometrų iki pirmo medelio, metančio nors kokį šešėlį.

Rytoj minsime toliau
atrasti jau seniai atrastų dalykų.

2007
m. aplankytos valstybės: Argentina, Čilė, Suomija, Latvija, Lenkija, Čekija.

2007
m. nukeliauta kilometrų: 4646 kilometrų dviračiais ir apie 5000 kilometrų
autobusais ir pakeleivingom mašinom Argentinoje ir Čileje.

Dažniausi
keliavimo būdai: Šiuo metu keliaujame dviračiais bet esame keliavę ir pėsčiomis
(kelionės i kalnus), ir baidarėmis, ir automobiliu.

Kelionių
planai 2008-iesiems: Tęsti kelionę po Pietų Ameriką ir aplankyti Boliviją,
Peru, Ekvadorą.

Įspūdžius ir nuotraukas įkeliame www.dviraciaisperandus.blogspot.com 

Visos „Lietuvos Magelano“ rinkimų keliautojų istorijos: www.blogas.lt/magelanas ir Alfa.lt.

Rodyk draugams

Keliautojas: Donatas Puzaras

Pretenduojama į nominacija: „Didžiausias
nuklydimas“

Visus metus svajojau
apie kelionę autostopu į Indiją. Gavęs du mėnesius atostogų išsiruošiau į
išsvajotąją kelionę į neregėtų stebuklų, legendomis ir pasakomis apipintą
Indijos kraštą. Kelionė atnešė daug nenumatytų patyrimų ir išbandymų.

Kaip ir dažniausiai,
keliavau vien autostopu. Sėkmingai įveikęs jau begalę kartų matytą ir skersai
išilgai išnarpliotą senąją Europą (kelionės metu rinkdavausi vis skirtingus
kelius, kad būtų galima pamatyti vis kažką naujo) nesunkiai nusigavau iki
Turkijos, kurios sostinėje lengvai gavau Irano vizą. Pakeliui aplankiau Kaukazo
gražuoles Gruziją ir Armėniją. Planuotas kelių dienų vizitas Irane, netikėtai
užsitęsė beveik iki mėnesio. Čia bandydamas pasidaryti išsvajotąją Indijos vizą
Teherano ambasadoje buvau apstumdytas ir po ilgo laukimo supratau, kad kelio
tęsti žygį turiu ieškotis kitur.. Kelionės per Turkmėniją ir Uzbekistaną taip
pat turėjau atsisakyti dėl ilgos vizų darymo procedūros.

Per tą laiką Irane ne
tik keliavau nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos, bet ir gyvenau pas
nepažįstamus žmones, lankiausi musulmonų pamaldose, bei šokau vietinių
vestuvėse. Užsikirtus keliui į Indiją per Pakistaną, pasukau atgal į Turkiją.
Sėkmingai įveikęs Kurdų teritorijas šalia Irako sienos atsidūriau prie
Viduržemio jūros, iš kurios visiškai netikėtai papuoliau į krovininių mašinų
keltą, su kuriuo kita rytą  atsidūriau Kipro saloje… Negalėdamas tęsti
kelionės autostopu sausuma iš Kipro, paskutinę minutę išskridau į Londoną.
Čia grįžęs supratau, kad vis dar noriu atgal pas musulmonus. Tiesiai iš
Stanstedo oro uosto nukeliavau autostopu iki Doverio, sėkmingai  vokiečio
automobilyje nemokamai persikėliau į Prancūziją. Nusigavau iki Andoros, kuri
buvo viena iš nedaugelio dar neaplankytų mano Europos valstybių. Sunkiausia
buvo keliauti per Ispaniją, tačiau ją įveikęs nusigavau iki pat Vakarų Sacharos
sostinės Lajūno, esančio netoli Mauritanijos. Čia del laiko stokos turėjau
suktis atgal ir grįžti atgal į tėvynę. Planuota kelionė į Indiją visiškai
netikėtai mane nuklaidino į Afriką, į didžiąją Sacharos dykumą. Irane tikslas
atrodė pasiekiamas ranka, tačiau netikėti pokyčiai visiškai sujaukė mano
maršrutą, bet leido patirti daug nepakartojamų įspūdžių. Taip sukoręs per 20
000 kilometrų autostopu sutikau daug įdomių žmonių ir aplankiau net neplanuotų
aplankyti valstybių. Kita vertus kartais taip ir idomiau kai pats kelias veda
tave į netikėtus patyrimus ir nuotykius…

Šiuo metu apsistojau
Belgijoje. Keliauju įvairiomis kryptimis po kaimynines valstybes ir jau
greit  vėl planuoju bandyti pakartoti savo kelione į Indiją, ir neaišku
kokius naujus nuotykius ir netikėtus gyvenimo pokyčius pasiūlys man kelias.

Visos keliautojų istorijos: www.blogas.lt/magelanas ir Alfa.lt.

Rodyk draugams

Siekdami, kad kuo
daugiau šiuo metu po pasaulį klajojančių lietuvių galėtų prisijungti prie
„Lietuvos Magelano“ rinkimų, organizatoriai pratęsė anketų teikimo terminą dar dviem
savaitėmis. Įsilieti į varžytynes dėl geriausio metų keliautojo vardo bus
galima iki kovo 16 d.

Anot vieno iš rinkimų
„Lietuvos Magelanas 2007” organizatorių, GPS sprendimų mėgėjams ir
profesionalams lyderės UAB „InfoEra“ atstovo Edvino Grigaliūno, jau
besibaigiant anketų teikimo terminui buvo sulaukta nemažai užklausimų iš
keliautojų, kurie dėl įvairių priežasčių apie rinkimus sužinojo per vėlai.

„Suteikdami daugiau
laiko užpildyti anketą, siekiame didesnio keliautojų aktyvumo – daugiau konkurencijos
rinkimams suteiks papildomo žavesio. Esame tikri, jog per šį papildomą pusę
mėnesio apie savo nuotykius praneš dar ne vienas entuziastas, šiuo metu
klajojantis po pasaulį“, - sako E. Grigaliūnas.

Šiemet varžytuvės dėl
„Lietuvos Magelano“ titulo bei kitų nominacijų vyksta naujienų portale Alfa.lt bei
tinklaraštyje Blogas.lt/Magelanas. „Lietuvos Magelaną” išrinks iš rinkimų
organizatorių, keliautojų bei žiniasklaidos atstovų sudaryta komisija.

Rinkimuose gali
dalyvauti visi Lietuvos keliautojai – tam reikia užpildyti dalyvio anketą.
Iki kovo 16 d. blogo portalo lankytojai galės susipažinti su geriausiais
Lietuvos keliautojais ir įdomiausiais jų nuotykiais, o kovo mėn. 20 d. paaiškės
nugalėtojai.

Jei dar neužpildėte anketos - kviečiame dalyvauti!

Rodyk draugams