BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Česky raj ir pražiopsotas „Oneginas“

Keliautoja: Monika Uldukytė

Pretenduojama į nominacija: Įdomiausias
nuotykis.

Man labai patinka
bėgioti. Ypač šeštadieniais. O dar labiau balandžio pabaigoje. Tiesą sakant, už
viską pasaulyje labiausia mėgstu bėgioti balandžio dvidešimt aštuntą. O jei dar
2007 – ieji, tai iš viso neregėta smaguva. Jei tą dieną  be viso to dar 27 laipsniukai šilumos, tai
gėris neapsakytas.

Kadangi niekaip ir
niekur nesugebu  įsigyti šortų, į kuprinę
įsimečiau sijonuką. Taip taip, tokį šviesų, trumpą, gražų, puikiai tinkantį
prie mano idealios figūros, išryškinantį visus privalumus ir šiaip visaip kaip
neįtikėtinai nuostabų. (Čia iš serijos „Monicus Egoismus“)

Na jau ne, tariau sau,
su džinsais, kad ir kokie numylėti jie būtų, vaikštinėdama po mišką ir uolas
iškepsiu. Persirengiau kažkur pakelėje. Čia tikriausiai bus mano naujas hobis.
Persirenginėti laukuose ar šiaip kur nors, kur nuo aplinkos dirgiklių ir galimų
spoksotojų dengia tik motušė gamta.

Taip ir bėgau per visą
miestelį tą kaitrią šeštadienio popietę. Jei kas tuo metu matė mane iš kosmoso,
tikriausiai galvojo: „Ko ta pamišėlė laksto zigzagais? Gal kokį ženklą mums
piešia?“.

Bet iš kur aš galėjau
žinoti, jog tas mikroninis miestelis turi dvi geležinkelio stotis. Net gimtasis
Kupiškis, tikrai didesnis už Turnovą, 
teturi vieną stotį. Ir visi laimingi. O čia…

Sau ramiausiai
dairiausi į kalvotas apylinkes, keletą gražesnių vaizdų bandžiau prigauti ir
pasilikti prisiminimui, skaitinėjau lankstinukus apie ką tik aplankytą čekišką
rojų. Traukiniui stabtelėjus sugalvojau paskuti galvą ir sužinoti, kur gi
patekau. „Turnov“ skelbė iškaba žaliame fone. Aaaaaaaaaaa! Beveik šviesos
greičiu susirinkau daiktus, aišku, atsitrenkiau į duris, nes nesugrabaliojau
rankenos, bet galiausiai iššokau iš vos ne važiuojančio traukinio.  

Tik iššokusi ir vos
spėjusi atgauti kvapą suvokiau, kad traukinys nuvažiavo. O kur jis nuvažiavo?
Štai čia didysis klausimas, kurio nevertėjo užduoti, juk aiškiai pamenu, kad
paskutinė stotelė turi būti Turnov. Pala pala, tai kur aš patekau? Senučiukei
dispečerei pasakiau, kad noriu į Prahą ir pasidomėjau, ką turiu daryti –
mandagesnės formos sakinių kūrybai pritrūkau žodžių. (Mano čekų kalbos įgūdžiai
tuomet buvo labai menki).

Traukinys į sostinę už
penkiolikos minučių, pėsčiomis iki pagrindinės stoties – dvidešimt. Sunerimusi
senučiukė paskubomis puolė ieškoti taksi telefono numerio, bet kaip ir dera
mažiems miesteliams… Kupiškis ir tas turi vieną taksistą (nežinau, gal dabar
du ar net trys yra), o čia… Bet užtat jie gali didžiuotis turėdami net dvi
geležinkelio stotis!..

Dar iš senučiukės
sužinojau apytikslią kryptį, kuria turėjau bėgti norėdama pasiekti stotį.
Moteriškė užsiminė, kad autobusų ir traukinių stotis toje pačioje vietoje –
čia, matyt, pervertinau savo čekų kalbos supratimą. Geroką kelio gabalą lėkiau
autobusų stoties kryptimi, kol nepaklausiau 
„prominte, kde tady je hlavni nadraži?“ („kur geležinkelio stotis“).
Likus iki traukinio išvykimo dešimčiai minučių supratau, kad smagiai
nusigrybavau. Bet dar laiko yra, dar galiu spėti, dar spėsiu… Dar bent
penketo sutiktų žmonių paklausiau, į kurią pusę bėgti, kol galiausiai supratau,
kad pavėlavau.

Vidinis „hhhrrrrr“ tą
pusvalandį dažnai sklido iš mano kūno. Net nežinau, kas tai buvo, siela,
nervai,  įsiūčio apimtos mintys. Gerai,
kad miestelis buvo tuščias. Tik vis dar 
niekaip nesuprantu, kam jiems dvi geležinkelio stotys?..

Suradusi stulpą su
lentele autobusų maršrutams keliskart lengvai trinktelėjau į ją kakta.
Nepadėjo…

„No Lithuanians. No
ballet. Big Big Shit. Wishes from Turnov, Monika“. Tik tiek tesugebėjau
parašyti draugėms, kurios tuo metu, pasirodo, buvo ką tik atkeliavusios į tą
patį Turnovą.

Po pusdienio klajojimo
po uolėtą mišką priėjom Libun miestelį. Jos atsisėdo pailsėti, o aš išėjau
ieškoti stoties. Nuėjusi supratau, kad į šį traukinį (kuris atvažiuos už šešių
minučių) jos nespės, bet man  reikia grįžti
kuo anksčiau – juk laukia baletas. Tada dar nežinojau, kad ir Libun turi dvi
geležinkelio stotis, aš, aišku, nuėjau į tolimesnę  - tiesiog turiu talentą eiti tiesiai per
aplinkui ar bent jau iš dviejų pasirinkti ta, kas yra sunkesnis, kvailesnis,
nesuprantamesnis, tolimesnis etc. Draugės, pasirodo, bėgo į tą patį traukinį,
kuriame aš jau sėdėjau, bet pritrūko poros minučių.

Susitikom Turnove,
prisėdom ant žolės, pasijuokėm, pasidejavom. 

Bet jau nuo pat ryto
mus persekiojo „transportinės“ bėdos. Vienas maršrutinis autobusas neatvažiavo,
tad teko bėgti gaudyti metro. Suspėjom. Starto pozicijas užėmėm prieš
atsidarant metro durims. Į autobusų stotį atbėgom likus minutei iki autobuso
išvažiavimo, bet žmonių eilė buvo milžiniška! Ramiau pasidarė, kai pamatėm, jog
mes ne pirmos, prieš kurių nosis užsidarė autobuso durys. Kitas autobusas už
poros valandų, o keltis turėjom šeštą ryte – kažkas baisaus ir  nesuvokiamo studentams! Po kelių minučių jau
bėgom į autobusą, kuris važiavo panašia kryptimi - juk ne toks didelis
skirtumas, iš kurios pusės pradėti keliauti, svarbu keliauti.

Aišku, į baletą
nespėjau. Lietuvaičiams teko vieniems stebėti „Oneginą“. Bet čia jau ne pirmas
kartas, kai nepavyksta pamatyti, ką sugeba balerinos. Dar žiemą, pamenu,
turėjau bilietus į „Gulbių ežerą“, degiau begaliniu noru pamatyti, bet… dieną
prieš tai degiau ne tik noru, bet ir 39 – iais laipsniais..  

Štai tokia dienos
išvyka maršrutu Praha – Ličin – Libun – Turnov – Praha. Ir pražiopsotas
„Oneginas“.

Įvertinti šį nuotykį bei išrinkti verčiausią
„Įdomiausio nuotykio“ nominacijos galite portale
Alfa.lt.


Rodyk draugams

Rašyti komentarą