BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Azerbaidžanietiškas svetingumas

Keliautojas: Valdas Lopeta

Pretenduojama į nominacija: „Įdomiausias
nuotykis“.

Į Azerbaidžaną su drauge vykome iš Gruzijos, neturėdami nei
rezervacijų viešbučiuose, nei konkrečių planų. Norėjome aplankyti Baku, po to
nuvykti į Kalnų miestelį Lahič ir grįžtant atgal į Gruziją vienai nakčiai
sustoti Saki mieste. Tikėjomės įprastos savarankiškos kelionės, tačiau azerų
svetingumas greitai privertė pakeisti mūsų nuostatas.

Pirmiausiai su rytietišku svetingumu susidūrėme dar Azerbaidžano
konsulate Tbilisyje. Tikriausiai lengviau būtų autostopu nuvykti į mėnulį, nei
gauti vizą šioje įstaigoje. Nurodytu laiku reikia atvykti, užsiregistruoti ir
gavus mokėjimo dokumentą vykti į kitame miesto gale esantį banko skyrių.

Po to reikia laukti tris dienas ir nurodytu laiku vėl atvykti į
konsulatą, palikti pasą su apmokėta sąskaita, o po pietų atvykti dar kartą ir
atsiimti pasą su viza.

Sužinojus apie tokią sistemą ir pamačius eiles žmonių, kasdien
laukiančių prie ambasados, akimirkai praradome viltį – visiškai nesinorėjo
pažintį su Tbilisiu iškeisti į vizos formalumų tvarkymą. Tačiau maldavimų
lavinos prispaustas konsulato darbuotojas neatsilaikė ir paprašė palaukti, kol
atvyks pats konsulas.

„Padėkite mums pamatyti Azerbaidžaną“, - šio argumento užteko, kad
suminkštintume ir jo širdį. Vietoj trijų dienų tampymosi su įvairiausiais
dokumentais, viza buvo padaryta per kelias akimirkas, o konsulas gal dešimt
minučių pasakojo mums apie Azerbaidžano lankytinas vietas, žavėjosi atvirute su
Vilniaus panorama ir kelis kartus užsiminė, kad jo šaliai atidarius konsulatą
Lietuvoje jis labai norėtų ten dirbti.

Sėkmingai susitvarkę su pirma užduotimi po poros dienų jau sėdėjome
naktiniame traukinyje iš Tbilisio į Baku. Keturviečiame kupė sutikome ir du
azerus – Tufaną ir Bachlulą. Iš karto pagalvojau, kad pirmasis, slepiantis
veidą po įspūdinga barzda, yra šventikas, o kitas, pasipuošęs dailiu kostiumu –
tikras verslininkas. Klydau. Abu bendrakeleiviai buvo archeologai, grįžtantys
iš Gruzijoje vykusio tarptautinio seminaro.

Tyla truko neilgai. Kurį laiką jie stebėjo, kaip mes nerangiai
kuičiamės, nerasdami vietos savo kuprinėms, kol Tufanas neiškentęs nusikvatojo:
„Tai taip ir sėdėsite apsikrovę?“. Už liežuvio traukti naujųjų draugų nereikėjo
– po kelių minučių abu jau vienas kitą perrėkdami pasakojo mums savo įspūdžius,
aptarinėjo Kalnų Karabacho problemą ir gyrė mūsų pasirinkimą aplankyti
Azerbaidžaną, o ne Armėniją.

Vos kirtus sieną, draugai visai įsismagino – išsitraukė savo
vakarienę ir puolė mus vaišinti, užsigeriant azerbaidžanietiška trauktine. „Betgi
jūs musulmonai“, - negalėjome patikėti. „Mes šiek tiek kitokie musulmonai,
laisvesni“, - paaiškino naujieji draugai.

Visą vakarą klausėmės neįtikėtinų istorijų apie archeologinius
kasinėjimus šios šalies žemėse, apžiūrinėjome jų iškastų moters su vaiku
rankose griaučių nuotraukas. Archeologams čia tarsi rojus, nes Azerbaidžanas
glaudžia vienos seniausių kultūrų palikimą. Baksteli su kastuvu į žemę – ir
laukan jau veržiasi arba naftos šaltinis, arba senovinės vazos, įrankiai ir
interjero elementai. Nenuostabu, kad įsitraukę į šias istorijas, atmiežtas
gausybe tostų ir palinkėjimų, miegoti nuėjome gerokai po dvyliktos, pasibaigus
ir azerų trauktinės, ir mūsų menkoms „bobelinės“ atsargoms.

Kitą dieną priartėjus išsiskyrimo akimirkai paaiškėjo, kad mūsų
draugai taip paprastai neketina palikti lietuvių porelės ramybėje. Jie įgrūdo
mums į kuprines namuose pagaminto medaus ir pareiškė, kad jau suplanavo
susitikimus su savo pažįstamais kituose kelionės taškuose. Nieko rimto nesitikėjome,
kol po Baku praleistos dienos nuvykus į kalnų miestelį Lahič, jau prie
autobusiuko mus pasitiko stambus vyriškis su ūsiukais.

„Jūs mūsų draugai iš Pabaltijo?“, - paklausė jis ir net nelaukęs
atsakymo čiupo vieną iš mūsų kuprinių.

Pabandėme jam pasakyti, kad iš pradžių norėtume susirasti svečių
namus, apsistoti, o tada galėtume vėl susitikti su juo, tačiau sulaukėme gana
konkretaus atsakymo: „Mūsų kaime kiekvienas namas – viešbutis“. Teko nulenkus
galvas kulniuoti paskui Achmedą į jo namus, kuriuose jau laukė vaišėmis
nukrautas stalas. Buvome gana išalkę, todėl labai nesipriešindami kibome į
avienos kotletus su gardžiomis salotomis. Šeimininkas sėdėjo kitoje stalo pusėje
ir gliaudė mums riešutus, kol jo dukros nešė ant stalo arbatą, užkandžius ir
saldumynus, o žmona virtuvėje gamino vis naujus patiekalus.

 

Neįtikėtina. Prieš mus sėdi pirmą kartą gyvenime matomas žmogus ir
kartu su savo šeimos nariais elgiasi taip, tarsi svečiuose viešėtų kokios
nedidelės valstybės prezidentas! Jautėmės nejaukiai, tačiau greitai slogutis
išsisklaidė, nes naujasis draugas buvo tikrai įdomus žmogus ir su juo buvo
lengva bendrauti. Vėl kalbėjomės apie Kalnų Karabacho okupaciją, gyvenimo
mažame kaimelyje privalumus ir trūkumus, jo šeimą.

Vėliau Achmedas mums surengė puikią ekskursiją po Lahič miestelį,
pasakodamas apie senovinę vandentiekio sistemą, namų statymo ypatumus, kai tarp
kelių akmenų eilių sienoje įterpiamas medinis balkis, padedantis amortizuoti
svyravimus žemės drebėjimo metu. Aplankėme keletą jo draugų, meistraujančių
visokius ūkiui reikalingus įrankius ar renovuojančių senus indus. Užsukome ir į
muziejų, kuriame dirba šeimininko žmona.

Vakaras prabėgo Achmedo namuose, ragaujant dar sotesnę už pietus
vakarienę ir žiūrint azerbaidžanietiškas žinias bei futbolo rungtynių
transliaciją.

Buvo akivaizdu, kad ši šeima nėra pasiturinti, tačiau mes buvome
aptarnaujami kaip karaliai. Tik spėk apie ką nors pagalvoti ir tas daiktas jau
nešamas ant stalo ar brukamas į rankas. Smagiausia, kad šeimininkas periodiškai
sulaukdavo skambučio iš Baku, ir atsakinėdavo Tufanui, kaip mes jaučiamės ir ar
esame patenkinti.

Žinoma, kad buvome patenkinti, tik gal kiek pavargę, nes
nuolatinis trijų dienų bendravimas jau pradėjo sekinti. Tikėjomės kitą dieną
pabėgti nuo to rytietiško svetingumo ir rasti bent pusdienį sau. Deja – jau
pakeliui į Saki mus pasivijo Tufano skambutis: „Kai atvyksite į miestą,
paskambinkite šiuo numeriu ir jus pasitiks mano draugas“.

Po trumpo pasitarimo nusprendėme šį kartą draugystės atsisakyti,
nes trečią kartą klausyti pasakojimų apie Kalnų Karabachą nebeturėtume jėgų.

Nakvynės vietą ir kelias žymias vietas susiradoe patys, o kitą
dieną po smagaus pokalbio su muitininkais, kurie elgėsi ne kaip pareigūnai, o
kaip seni draugai, palikome Azerbaidžaną, išsiveždami čionykštį svetingumą,
kaip netikėtą ir smagų nuotykį.

Įvertinti šį nuotykį bei išrinkti verčiausią „Įdomiausio nuotykio“
nominacijos netrukus galėsite portale Alfa.lt.



Rodyk draugams

Rašyti komentarą