Lietuvos Magelanas

Keliautojas: Šarūnas Domarkas

Pretenduojama į nominacija: „Lietuvos
Magelanas“.

Keliavau
maršrutu Marijampolė – Kaliningradas – Maskva – Krasnojarskas – Bugučianai – Artiugenas – Bugočianas – Irkutskas – Baikalas – Irkutskas – Krasnojarskas – Maskva – Kaliningradas – Marijampolė.

Vykau
į Sibirą aplankyti tremtinių gyvenamų vietų, pažiūrėti, kaip jie gyvena.
Keliavau automobiliu, traukiniu, lėktuvu, keltais. Kelionė truko tris savaites.
Į Artiugeno kaimą buvo ištremti mano seneliai, aplankiau jų namą – namas per 30
metų nepasikeitęs. Artiugeno kaime gyvena 1500 gyventojų, mobilieji telefonas
neveikia. Apsistojau pas senelių draugus. Šis kaimas yra ant Angaros
upės kranto, jos plotis 2–3
km. Artiugeno kaime yra lietuviškai kalbančių žmonių, kurie net
nebuvę Lietuvoje – kalbą išmoko iš savo tėvų, kurių jau nebėra.

Vėliau
keliavau prie Baikalo, ten labai graži gamta: kalnai, miškai, vanduo, nematyti kito
kranto. Buvau girdėjęs, kad Baikalas – mažiausiai paliestas civilizacijos, bet
nuvykęs pamačiau, kad ten daug turistų, vyksta kelionės laivais po ežerą, yra visokių
kitokių pramogų. Prie Baikalo apsistojau turizmo sodyboje. Pabuvęs ten kiek laiko
vykau namo. Apie šią kelionę galiu pasakoti ir pasakoti turiu daug nuotraukų.

Norėčiau
papasakoti ir juokingą nutikimą šioje kelionėje. Keliantis keltu per Angaros upę
(keltas – tiesiog plokštuma virš vandens, prieplauka – paprastas krantas, smėlis,
akmenys, ant kelto užvažiavimas – du padėklai po ratais, o viduryje jų – tarpas
(kaip ant vadinamojo tralo). Užvažiavo sunkvežimis į keltą ir iš paskos atvažiuoja
motociklas su lopšiu. Ant kelto vairuoja vaikinas, už jo sėdi mergina, lopšy –
dar viena mergina. Jie ratais apžabojo tą plyšį, bet priekinis ratas nėrė į tą
plyšį. Vaikinas per priekį vos neperskrido, mergina – ant vaikino, kita mergina
lopšy susitrenkė. Bet laimingai viskas baigėsi. Iškėlėme tą motociklą ir kėlėmės
per upę visi juokdamiesi drauge.

Visos keliautojų istorijos: www.blogas.lt/magelanas ir Alfa.lt.

Rodyk draugams

Keliautojai: Jurgita ir Tomas
Kvedarai

Pretenduojama į nominacija: „Lietuvos
Magelanas“.

Vakar kirtome Cuesta de
Miranda kalnų perėją, kur kelias rangosi siauru karnizu virš upės kanjono.
Karštis, žydras dangus, gigantiški kaktusai, raudonos vėjo nugairintos uolos.
Pusę dienos užgulę iš visų jėgų mynėme dviračio pedalus, kitą pusę dienos
tvirtai spaudėme stabdžius.

Nuo rugsėjo važiuojame
dviračiais palei Andus per Argentiną ir Čilę. Ir vis dar norisi važiuoti
toliau. Kelias vis dar atsiveria naujomis formomis, spalvomis, garsais ir
kvapais. Matai ir jauti daug.

Du dalykai daro kelionę
nuostabią: žmonės ir gamta.

Žmonės šilti ir
betarpiški, prieis, pakalbins, padės. Mums sustojus su dviračiais pakelėje
atsipūsti, stabtels, paklaus, ar viskas gerai. Važiuojant per Patagonijos pampą
La Cuarenta
– keturiasdešimtuoju kultiniu keliu Argentinoje – kai vienintelė vieta paslėpti
palapinę nuo uraganinio vėjo buvo kelininkų vagonėlis, tai sulaukėme ne tik
užuovėjos, bet ir vakarienės su vietiniu vynu ir nuoširdaus pokalbio
siūbuojančiame tarsi laivas vagonėlyje. Arba bobutė Lili, mojanti užeiti ir
sušilti, kai visas peršlapęs kelinta diena važiuoji lietingais Valdivijos
miškais. Arba gaučios – Pietu Amerikos kaubojai – iš Las Pampas ant arklių
pergabenę ir mus, ir mūsų dviračius per tris patvinusias kalnų upes. Arba
sunkvežimio vairuotojas, su kuriuo kirtome Andus kalnų serpantinu, su
užsidegimu pasakojantis, kokie skanūs yra kaktusų vaisiai ir kad Santjago
turguje mes privalome jų paragauti.

Gamta neįtikėtinai
įvairi – nuo ledynų iki dykumų. Gerėjomės mūsų apžiūrėti atskridusiais
kondorais ant snieguotos perėjos prie Los Antiguos. Klausėmes, kaip baubia ir
vartosi banginiai Valdes pusiasalio pakrantėse. Mus žadino iš rūko išnirusių
guanakų žvengimas kalnų trobelėje Aukštuosiuose Anduose. Ryte valėme sniegą nuo
palapinės ir dviračių Las Alerces nacionaliniame parke. Pravažiavome pro
snieguotus nuostabiai taisyklingus ugnikalnių konusus šalia Osorno. Grožėjomės
girgždančiu ir treškančiu Perito Moreno ledynu. Mynėme kalnuotu ir akmenuotu
Carretera Austral – Pietu keliu – dviratininkų Meka. Pasitikome saulę
nušviečiančią Torres del Paine kalnų viršunes. Kirtome Chiloe salą smirdinčią
žuvimi, bet su savitais miesteliais ir mitologija. Pajutome eilinį žemės
drebėjimą Centriniuose Anduose. Matėme Akonkagvą, bet šįkart įkopėme į Cerro
Azufre (5050m). Kalėdas šventėme juodo smėlio paplūdimyje prie Ramiojo
vandenyno stebėdami visai šalia kranto plaukiojančius delfinus. Per karštį teko
minti 80 kilometrų iki pirmo medelio, metančio nors kokį šešėlį.

Rytoj minsime toliau
atrasti jau seniai atrastų dalykų.

2007
m. aplankytos valstybės: Argentina, Čilė, Suomija, Latvija, Lenkija, Čekija.

2007
m. nukeliauta kilometrų: 4646 kilometrų dviračiais ir apie 5000 kilometrų
autobusais ir pakeleivingom mašinom Argentinoje ir Čileje.

Dažniausi
keliavimo būdai: Šiuo metu keliaujame dviračiais bet esame keliavę ir pėsčiomis
(kelionės i kalnus), ir baidarėmis, ir automobiliu.

Kelionių
planai 2008-iesiems: Tęsti kelionę po Pietų Ameriką ir aplankyti Boliviją,
Peru, Ekvadorą.

Įspūdžius ir nuotraukas įkeliame www.dviraciaisperandus.blogspot.com 

Visos „Lietuvos Magelano“ rinkimų keliautojų istorijos: www.blogas.lt/magelanas ir Alfa.lt.

Rodyk draugams

Keliautojas: Marius Šlaustas

Pretenduojama į nominacija: „Lietuvos
Magelanas“.

Po
dešimtmečio darbo įvairiose kontorose, 2007 m. sausio mėnesį pradėjau „cringel“
(nes nesuplanuota, ne nuo taško į tašką) kelionę. Petrauka karjeroje, sakytų
kiti. Man – dar vienas logiškas gyvenimo etapas. Būdas patikrinti sukauptas
vertybes ir išvaikyti nereikšmingas iliuzijas, taip vertinamas aplinkinių.

Pradžioje
pataikau į Tailando salas, nugaliu įsikaltas baimes ir išmokstu nardyti. Nuo
šiol – sertifikuotas pažengęs nardytojas.

Vietname
lipu į pirmąjį kalną savo gyvenime, jis – Fansipanas, aukščiausias Pietryčių
Azijoje (3143 m). Vedlys išmoko švilpauti vietnamiečių liaudies dainas, dabar
galime susikalbėti. Nusileidęs į Sapos slėnį, randu juodųjų Hmong tautą, kurie
verda puikias spurgas su sojos pupelėmis ir be jokių MBA laipsnių yra
intuityviai puikūs įtikinėtojai pirkti. Sužaidžiu futbolą „Lietuva-Vietnamas“
su vietiniais policininkais, nusitrinu koją ir mėnesį stebiu kaip sportinis
įbrėžimas virsta gangrenuojančia karine žaizda, kol vietnamietis chirurgas
pasiguldo ant medinio stalo ir įrankiu, panašiu į kastuvėlį, ir ją išvalo. Cat
Ba saloje vietiniai vaišina mėsa, įtariu, kad šuniena, tačiau pasirinkimo nėra.
Leidžiuosi į pietų Vietnamą pakeliui išmokęs fotografuoti saulėtekį Mui Ne
kopose, gaminti ledus iš avokadų, suvokęs, kad universaliausia kalba tarp vyrų
– kompiuterio taisymas. Saigone susižaviu vietnamiečių dvasia, kai keturlinkas
lendu požeminiais Cuchi tuneliais, kaip tą darė tūkstančiai partizanų bene
dešimtmetį juose priešindamiesi jankiams.

Į
Kambodža plaukiu laivu. Skurdas ir nuskriaustų khmerų akys lydi nuo Pnompenio
kalėjimo, per palangišką Sinukvilį iki išvogto Angkor šventyklų miesto.
Susipažįstu su Semu, kuris angliškai pramoko vogčiomis žiūrėdamas pro langą į
klasę, kol anglų kalbos mokytoja pakvietė nemokamai pasiklausyti.

Laose
atrandu geriausią alų „Beer Lao“. Sustojusio laiko kaime Si Phan Don patiriu,
ką reiškia „klausytis, kaip auga ryžiai“ ir susipažįstu su khmere Naomi, kurią
nuo kraugeriško režimo Kambodžoje išgelbėjo vienuolė. Naomi matė kaip iš bado
mirė jos motina. Bolaven plokščiakalnyje randu vietą, kur virš krioklių gimsta
vaivorykštė, o Kong Lor urve pamatau žemės įsčias.

Birmoje
susipažįstu su palaung tautos karališko kraujo Naing Naingu, kuris svajoja apie
Šveicariją, nes kažkas jam pasakė, kad jo kalvos panašios į Alpes. Mandalėjuje
vienas iš komedijos teatro „Ūsuotieji broliai“ aktorių Lu Maw vaišina
vietiniais cigarais ir pasakoja apie konclagerius, kur jo broliai pateko po to,
kai pajuokavo apie chuntos režimą. Blizgančios auksu generolų statomos budistų
pagodos meta nelaisvės šešėlį ant milijonų raudonskvernių vienuolių, namų
areštu uždarytos Aung San Suu Kyi, mano bičiulio ir jo šeimos, kurie nepamatys
Šveicarijos, milijonų kitų, kurie patiria beveik genocidą.

Nepale
susergu kalnais ir suvokiu, kad kada nors ten įlipsiu. O kol kas klajoju 4 km
aukščio kalvomis ir pataikau į šventą Muktinath gyvenvietę, kurioje šventinama
nauja Tibeto budistų gompa. Užtinku lamą Tsoknyi Rinpoche trečiąjį stovinti
prie akmeninės sienos ir skaitantį maldas iš plevėsuojančių vėliavėlių. Jis
atsisuka ir man linkteli.

Rytinėje
Malaizijoje, Borneo saloje, neužtrunku, nes ten viskas nudailinta ir
susintetinta iki turistinių šou. Užtat Singapūras atsiveria, kaip geriausias
Azijos kultūrų mišinys. Gurmano verti mėgavimaisi kinišku, malajišku, indišku
maistu gatvėse susuka galvą. Geriausias mano aplankytas muziejus yra irgi čia –
Azijos civilizacijų muziejus. Apsistoju nakvynės namuose su nepaliečiais
darbininkais, kurių žmonos garsiai čiauška iki trijų nakties, o penktą ryte
eina skalbtis į bendrus dušus.  

Australijoje
sužinau, ką reiškia kelioninį furgoną per aštuonias dienas nuvairuoti 4500 km
iš Darvino šiaurėje į Pertą vakaruose, o tada per dešimt dienų kitus 4400 km iš
Melburno pietuose į Cairnsą šiaurės rytuose. Judėjimas kelioniniu furgonu
Australijos vaizdus verčia matyti it per „ Discovery“ operatoriaus kamerą.

Naujoji
Zelandija išsemia gebėjimą stebėtis peizažais. Todėl su vietiniais lietuviais
bendraudamas viską priimu taip, tarsi kiekvieną dieną matyčiau tikriausiai
žaliausias kalvas, verdančios sieros ežerus, begalinius paplūdimius ir
milijonus paukščių.

Po
metų kelionės žinau, kad lieku toks pats: įgijęs keletą tikrų draugų, išmokęs
daugiau tolerancijos, prabilęs naujų kalbų žodžiais. Ir svarbiausia – ėmęs
paprasčiau žiūrėti į aplinką.

Vieną
iš kelionės video galite pamatyti čia, keliautojo užrašai –
www.cringel.com.

Iš
viso 2007 m. dalyvis yra aplankęs pasaulio valstybių (skaičius): 10

2007
m. aplankytos valstybės: Tailandas, Vietnamas, Kambodža, Laosas, Birma,
Nepalas, Malaizija, Singapūras, Australija, Naujoji Zelandija. 

2007
m. nukeliauta kilometrų:

-
Lėktuvu – 56 tūkst. km

-
Autobusu, automobiliu ir kt. ratuotomis piemonėmis – 28 tūkst. km

-
Vandens transportu – 0,4 tūkst. km.

Dažniausi
keliavimo būdai (automobiliu, autostopu, lėktuvu, laivu, pėsčiomis ir kt.):
Lėktuvais, kai kitaip buvo sudėtinga, vietiniais autobusais su privalomais
karaoke įrašais ir 12-tos val. sustojimu pietums, motociklais trise ant vieno,
pagerintais iki nedidelio autobusiuko lengvaisiais automobiliais songthaew,
triratėmis vietinėmis priemonėmis (tuk-tuk), rikšų vežimaičiais, pėsčiomis,
upiniais laivais, jūriniais keltais.

Kelionių
planai 2008-iesiems: kaupti lėšas 2009-2010 m. kelionei.

Visos keliautojų istorijos: www.blogas.lt/magelanas ir Alfa.lt.

Rodyk draugams

Keliautojas: Justas Ketlerius

Pretenduojama į nominacija: „Lietuvos
Magelanas“.

2007 m. sausio
pirmosios rytas turbūt įstrigs ilgam. Dalyvaujant pasauliniame „Rainbow“ susibūrime,
tropiniame paplūdimyje ant Indijos Vandenyno kranto Tailande, Naujųjų metų naktį
sėdint prie laužo teko susipažinti su mergina iš Izraelio, kuri, kaip vėliau paaiškėjo,
pakeitė visus mano kelioninius planus ir ateinančius 5 mėnesius tapo mano posūkio
į visai priešingą pusę priežastimi.

Visą sausio mėnesį
praleidau pietvakarių Tailande, neeilinių, „mąstančių kitaip” žmonių iš
viso pasaulio kompanijoje, ir tik pačioje vasario pradžioje vėl pakilome į
kelią. Deja, dėl šių laikų politikos ir žydiško paso sunkumų musulmoniškose šalyse,
kelionės į Malaiziją buvo atsisakyta ir mūsų maršrutas pasuko Birmos link.

Vasario mėnesį atskridome
i Rangūną. 4 savaites autostopu pravažinėjome šios gilaus budizmo, įdomios kultūros,
bet idiotiškos diktatūros valdomoje pietryčių Azijos šalyje.

Kovo mėnesį teko ir vėl
sėsti į lėktuvą, skrendantį Kalkutos link ir nuo šio miesto prasidėjo man
neplanuotas Indijos subkontinento pažinimas. Maudynės Gango upėje Varanasyje ir
mano 25-ojo gimtadienio paminėjimas, sėdint viename kalnų kaimelyje, šalia Švento
ežero, Sikimo provincijoje, Himalajuose, buvo tikrai gera kelionės Indijoje pradžia.

Visą balandžio mėnesį paskyrėme
Nepalui. Šuolis nuo antro aukščiausio „bungy jumping” pasaulyje ir nepamirštamas
dviejų savaičių trukmės kalnų žygis Himalajuose „Annapurnos žiedo“ maršrutu.
Deja, tik nusileidus nuo Himalajų ir pačią pirmą dieną sugrįžus į Indiją, teko
patirti kišenvagių ilgus pirštus ir prarasti fotoaparatą su visais Himalajų
vaizdais.

Gegužės mėnuo vėl buvo
paskirtas Indijai. Ramiai praleistas laikas kalnuose, tyrinėjant aplinkinius
vandens krioklius, gaivinant kūną natūralaus karšto vandens versmėse ir tiesiog
gurkšnojant saldžią indišką arbatą Vašišt kaimelyje, Himačal Pradeš
provincijoje.

Birželio viduryje, sugrįžus
į Delį, tenka liūdnai atsisveikinti su namo išskrendančia kelionės kompanione
ir pasukti Pakistano link, kur liepos pradžioje, po apsilankymo pas Aleksandro Makedoniečio
palikuonimis save laikančią Kailaš tautelę, sudalyvauju aukščiausiai pasaulyje esančiame
polo stadione vykstančiame “Shandur Polo” festivalyje. Deja, vėl sugrįžus
i Pešavarą, dar kartą pasidarbuoja vietiniai kišenvagiai ir niekšingai
pasisavina tik prieš mėnesį įsigytą naują skaitmeninį fotoaparatą. Ir vėl
prarandu visus Pakistano kalnuose užfiksuotus įspūdžius.

Liepos mėnesį pasirenku
turbūt didžiausią iššūkį savo kelionėse ir dvi savaites prasiblaškau po
centrinį Afganistaną, kur kelioms dienoms tampu ir Lietuvos karinės bazės Goro
provincijoje svečiu.

Po Afganistano, dėl
tranzitinės vizos galiojimo problemų tik savaitę praleidęs Tadžikistane, rugpjūčio
pradžioje pasiekiu Ošo miestą pietų Kirgizijoje ir ateinančius keletą mėnesių
prisijungiu prie rusų keliautojų iš „Laisvųjų kelionių akademijos“ kompanijos,
atvažiavusių gilesniam šios centrinės Azijos respublikos pažinimui. Čia
autostopu apkeliaujame ir nuostabųjį Isyk Kulio ežerą.

Rugsėjo pabaiga, artėjantys
šalčiai kalnuotoje Kirgizijoje labai nesužavi, todėl per Irkeštamo tarpeklyje
esantį pasienio postą persikeliu į Kiniją ir nesunkiai atvažiuoju į senovės šilko
kelio miestą – Kašgarą. Čia netikėtai esu pakviečiamas dalyvauti Kinijos
valstybes dienos proga organizuojamuose renginiuose, niekados negirdėtame
Maralbiši mieste, ir visa tai VIP teisėmis :D

Spalio mėnesį, po kelių
savaičių trukmės kelionės autostopu per visą Kiniją, pasiekiu įdomios vokiečių
kolonijinės architektūros Qingdao miestą ir iš čia persikeliu į Pietų Korėją.

Paskutiniuosius
2007-ųjų metų lapkričio ir gruodžio mėnesius praleidžiu skersai, išilgai,
autostopu ir geležinkeliais „maišydamas“ kalnuotosios Pietų Korėjos kelius. Lapkričio
pradžioje dar sudalyvauju paskutinį kartą prieš 5 metus matyto korėjiečio
draugo vestuvėse, o Naujųjų metų naktį linksmai atšventęs pietiniame Busano
uoste, pirmosiomis 2008-ųjų sausio dienomis greitaeigiu keltu atplaukiau į tekančios
saulės šalį – Japoniją.

2007 m. aplankytos valstybės (išvardyti): Tailandas,
Birma, Indija, Nepalas, Pakistanas, Afganistanas, Tadžikistanas, Kirgizija,
Kinija, Pietų Korėja.

2007 m. nukeliauta kilometrų: kelionėje kilometrų
neskaičiuoju, bet per 2007-uosius, manau, apie 25 000 nesunkiai susiskaičiuotų.

Dažniausi keliavimo būdai: autostopas, traukiniai,
keltai, dviračiu, savomis kojomis ir kai nėra kitos išeities – lėktuvais.

Dalyvio keliavimo stažas (metais): 3 metai Lietuvoje
ir 8 metai už jos ribų.

Kelionės planai 2008-iesiems: Jau 2 mėnesius
“maluosi” po Japoniją. Už  kelių savaičių plaukiu atgal i Korėją, o
balandžio mėnesi jau trečią kartą per šią kelionę teks aplankyti Kiniją. Po
trumpos Honk Kongo ir Makao apžvalgos, gegužės mėnesį turbūt praleisiu sekančiame
pasauliniame “Rainbow” susibūrime. 
Deja, dėl vietos lietuviškame pase trūkumo kelionė tęstis toliau
nebegali ir liepos mėnesį, pakeliui užsukęs i Kazachstaną ir Rusiją, turėčiau
sugrįžti atgal aplankyti gimtosios Klaipedos.

Visos keliautojų istorijos: www.blogas.lt/magelanas ir Alfa.lt.

Rodyk draugams

Keliautojai: Paulina ir Matas Jūrai

Pretenduojama į nominacija: „Lietuvos
Magelanas“.

Seniai svajojome apie iš tikrųjų ILGĄ kelionę. Tokią, kad
spėtume pažinti tenykštį gyvenimo būdą, o ne tik trumpai žvilgtelėti į gražiausius
vaizdus ir tuoj pat traukti namo. Vestuvės ir planuojamas medaus mėnuo buvo
puiki proga įgyvendinti savo svajonę. Ir… užsiauginti kitų…

Taigi, esame naujai iškepta šeima. Kaip ir visi
jaunavedžiai svajojome apie nepakartojamą medaus mėnesį. Tikrąja to žodžio
prasme - nepakartojamą. Todėl ir nusprendėme, kad gražiausiuose viešbučiuose
prie baltų paplūdimių pailsėsime, kai būsim kretantys senučiukai.

Nesunkiai nusprendėme, kad trauksime į Pietryčių Aziją.
Lygiai trims mėnesiams. Kodėl? Nes per Kalėdas norėjome būti su šeima, taigi
iki jų reikėjo grįžti. Dauguma giminių – giliam šoke (kaip taip galima, taip
ilgam?!). Taigi, nedelsdami nusipirkome lėktuvo bilietus – kad niekas
neperkalbėtų. Pasiskolinome ir nusipirkome Lonely Planet knygutes. Susikrovėme
vieną nedidelį lagaminiuką. Ir išskridome. Pažadėjome dažnai rašyti.

Nuostabu! Ši kelionė yra geriausias mūsų kada nors
priimtas sprendimas (na, išskyrus, žinoma, pačias vestuves). Ilsėjomės
nuostabiausiuose baltuose paplūdimuose (tiesa, po kelių dienų pasidarė
nuobodu), nardant krykštavome pamatę bangininius ryklius, keliavome po
neapsakomo grožio Laoso miškus, savaitę mokėmės Tailando virtuvės paslapčių ir
labai smagiai kratėmės Kambodžos keliais keleliais.

Abu esame užkietėję virėjai-mėgėjai. Suktis namų
virtuvėje – vienas didžiausių mūsų pomėgių. Gal todėl ir didžiausių, nes
sukamės abu, o ne viena moteris, kaip dažniausiai įprasta. Taigi,
tailandietiško maisto gaminimas buvo vienas iš daugiausiai džiaugsmo teikiančių
veiklų kelionės metu.

Niekad nepamiršim maudynių su drambliu! Smagu, kad
galėjome keliauti ant jo sėdėdami tiesiai ant sprando, be jokių papildomų
medinių balnų, skirtų turistams. Neįtikėtinas meilumas ir šiluma, sklindanti
nuo šio gyvūno, štai kas mus pakerėjo. O jo meilė šeimininkui atrodė
neįtikėtina. Na, jie juk kartu visam gyvenimui. Nuo mažų dienų. Sako, kad
šeimininkai savo dramblius kartais myli labiau nei žmonas.

Romantikos viršūnė – miegoti aukštai medžiuose virš Laoso
miškų. Medžio namelyje, į kurį patekom smagiai čiuoždami metaliniu kabeliu.
Kabelis – kelių šimtų metrų ilgio, šimto metrų aukštyje virš miškų. Jautėmės
kaip vaikai, atvesti į atrakcionų parką, ar gavę naują žaislą. Skriejant virš
džiunglių ir stebint nuostabius vaizdus aplink, apima toks džiaugsmas ir toks
nepakartojamas jausmas… Atrodo širdis iššoks iš laimės.

Kambodžoje teko galimybė stebėti paskutiniuosius ir
sparčiai nykstančius gėlavandenius Mekongo delfinus, klaidžioti po apleistą
prancūzų kolonijos laikų miestelį. Galėjome apžiūrėti vieną prabangiausių tų
laikų viešbučių, apleistą prieš 30 metų. Ir žinoma grožėtis nuostabiomis,
nesuvokiamos didybės ir nepakartojamos architektūros Ankoro šventyklomis.
Sutinkant saulėtekį, sėdėjom susiglaudę priešais didžiausią jų – Angkor Vatą ir
gal valandą stebėjom, kaip jos bokštai pamažu išnyra iš visa gaubiančios
tamsos. Smagu, kad visas šventyklas galėjome apžiūrėti pamažu, neskubant,
skaitant ir įsigilinant į kiekvienos iš jų istoriją, aplankant vieną, tada
kitą, o tada vėl grįžtant į pirmąją. Mūsų nuomone, tik neskubant, galima iš
šios paslaptingos vietos pasiimti viską, ką ji tau gali suteikti.

Keliaujant pasikrovėme tiek gerų emocijų… Net Kambodžos
pasienyje, pasieniečių reikalaujamus dolerius už kiekvieną piršto pajudinimą
priėmėme, kaip absoliučiai normalų ir visai nepiktinantį dalyką. Galų gale, jie
teuždirba 35USD per mėnesį. Net ir skriejant motoroleriu per baisiausiai
pilantį lietų, galvojome, kad didesnio džiaugsmo ir negali būti. Pirmą kartą
per visą kelionę sušalome! Be to mūsų laukė šiltas kambariukas už 5USD. O ir
baisusis kelias nuo Siem Reap iki Tailando sienos nebeatrodė toks jau baisus.

Žodžiu, ši kelionė mus įvedė į tokią laimės ir transo
būseną, kad turbūt draugams, sėdintiems Lietuvoje, būtumėm pasirodę nenormalūs.
Tokie laimingi ir pilni ramybės grįžome. Parsivežėme didžiausią lobį, kurio
niekas iš mūsų neatims – patį geriausią patyrimą, prisiminimus ir supratimą,
kad kelionės yra geriausia gyvenimo investicija.

2007 m. aplankytos valstybės: Tailandas, Laosas,
Kambodža, Austrija, Latvija.

2007 m. nukeliauta kilometrų: Tailande, Laose ir
Kambodžoje nukeliavome apie 8000km (neskaičiuojant skrydžių ten ir atgal).

Dažniausi keliavimo būdai: lėktuvu (į Bankoką ir atgal),
traukiniu, autobusu, laivu, mikriuku, autobusu-sunkvežimiu, tuk tuk‘u,
automobiliu, motoroleriu, kateriu, traktoriumi, paprasta valtele, elektriniu
dviračiu ir pėsčiomis.

Kelionių planai 2008-iesiems: Tikėtina, kad šiais metais
apsiribosime Europa. Nors… visko gali būti, kad trauksime atgal, pratęsti
medaus mėnesio.

Visos keliautojų istorijos: www.blogas.lt/magelanas ir Alfa.lt.

Rodyk draugams

Keliautojas: Marius Davainis

Pretenduojama į nominacija: „Lietuvos
Magelanas“.

2007 m. sutikau Niujorke. Praleidęs
savaitę pasaulio sostinėje ir, išvaikščiojęs skersai išilgai Manheteną, išskridau
į Argentiną. Pasišildęs tango ir vasara pulsuojančiame Buenos Aires, pasaulio
kraštu vadinamame Ušuaja miestelyje, sėdau į laivą kelionei į Antarktidą. Dreiko sąsiaurio, vadinamo viena audringiausia
pasaulio vietų, perplaukimas, laivą lydintys albatrosai, pirmasis ledkalnis, akinančiai
balti sniego krantai, maudynės vulkano kraterio saloje, pirmasis žingsnis ant
Antarktidos žemyno, Rojaus įlanka be palmių ir smėlėto kranto, apsilankymas
mokslinėje stotyje, pingvinai, ruoniai, banginiai, puikūs žmonės ir atmosfera
laive - taip trumpai pateikčiau savo įspūdžius iš nuostabios kelionės į tolimą
kraštą. Platesnį pasakojimą galima rasti internete adresu: http://www.road.lt/pingvinu-krastas-sioks-8230.

O
šiuo adresu yra kelionės nuotraukų albumas: http://www.flickr.com/gp/9353196@N05/w93tr9.

Dar 2007 m.
išskirčiau kelionę Sodų keliu (Garden Route) Pietų Afrikos Respublikoje. Jos
metu, deja, dėl netinkamų oro sąlygų nepavyko pasinerti pas baltuosius ryklius,
tačiau atlikau aukščiausią pasaulyje šuolį su bandži guma nuo 216 m Bloukrans
tilto. Pietų Afrikos pingvinai po Antarktidos nebuvo tokie įspūdingi, tačiau
irgi labai mieli.

Taip pat 2007
m. automobiliu  su bendrakeleive
pravažiavome Prancūzijos Provanso pakrantę ir Cote d’Azur nuo Marselio iki
Monako, aplankydami Nicą, Kanus, Sent Tropezą, bei įveikiau atstumą nuo Nidos
iki Jaltos. Trumpą pasakojimą apie pastarąjį ,,žygį” galima rasti
internete adresu: http://www.road.lt/zirgu-juodojoj-juroj-8230.

Tarp
pastarųjų trijų kelionių skirtingose pasaulio vietose pamatytų vietų įžvelgiau
daug panašumų. Robbeno sala prie Keiptauno ir Ifo sala prie Marselio. Pirma
labiausiai žinoma, dėl to, kad joje kalėjo Mandela, antrojoje Diuma įkalino
Dantesą. Pietų Afrikoje ir Kryme stalaktitų ir stalagmitų pasaulis Kango bei
Marmuriniuose urvuose žinoma buvo skirtingas, bet tuo pačiu ir panašus.
Panašumų galima rasti tarp Ai Petri kalno Kryme ir Stalo kalno Keiptaune.
Apskritai, PAR Vestkeipo provincijos, Pietų Prancūzijos ir Krymo kurortiniai
miestai, kalnuotų pakrančių vaizdai, galbūt tik išskyrus Prancūzijos žydrojo
kranto prabangą, turėjo kažką tarpusavy bendro.

Paskutiniu
metų akcentu tapo viešnagė Airijoje pas buvusį kajutės draugą kelionėje į
Antarktidą. Labai įdomus sutapimas, kad tą pačią dieną, kai atvykau pas jį,
pasaulį apskriejo žinia apie į Antarktidą plaukusio laivo patirtą katastrofą.
Taip, mano 2007 – ieji pingvinų metai, prasidėję kelione į Antarktidą, su  atgarsiu apie ją ir baigėsi.

http://www.road.lt/seoleo esu
sudėjęs kai kurių savo kelionų foto pasakojimus.

2007 m.
aplankytos valstybės (išvardyti): JAV, Argentina, Antarktida, Pietų Afrikos
Respublika, Prancūzija, Monakas, Rusija, Baltarusija, Ukraina, Škotija, Airija.

2007 m.
nukeliauta kilometrų (pildoma pretenduojant į „Lietuvos Magelano“ nominaciją;
jeigu įmanoma, įvardykite bent apytiksliai): apie 70 000 km (kelionė į
Antarktidą pirmyn atgal buvo apie 40 000 km)

Dažniausi
keliavimo būdai (automobiliu, autostopu, lėktuvu, laivu, pėsčiomis ir kt.):
lėktuvu, automobiliu, pėsčiomis, dviračiu, laivu.

Dalyvio
keliavimo stažas (metais): savo keliavimo stažą, turbūt, skaičiuočiau nuo 1998
m. 1999 m. pirmąkart išvykau toliau už Europos. 2007 m. pastačius koją
Antarktidoje ir Afrikoje, įgyvendinau savo svajonę pabuvoti visuose žemynuose.

Kelionių
planai 2008-iesiems: JAV, Meksika.

Keliautojo video galima peržiūrėti čia.

Visos keliautojų
istorijos: www.blogas.lt/magelanas
ir Alfa.lt.

Rodyk draugams

Keliautojas: Augustas Kligys

Pretenduojama į nominacija:
„Lietuvos Magelanas“.

Iš
viso dalyvis yra aplankęs pasaulio valstybių (skaičius): 54
2007 m. aplankytos valstybės: Meksika,
Kuba, Panama, Kosta Rika, Hondūras, Salvadoras, Vokietija, Lenkija, Lietuva,
Venesuela, Kolumbija, Ekvadoras
2007 m. nukeliauta kilometrų (pildoma pretenduojant į „Lietuvos Magelano“
nominaciją; jeigu įmanoma, įvardykite bent apytiksliai):
15970 km - autostopu ir hidrostopu
3700 km - autobusais ir traukiniais
18000 km - lektuvai Kosta Rika-Venesuela-Vokietija-Venesuela
Dalyvio keliavimo stažas (metais): 11
metų

Kelionės maršruto neplanuojame. Turbūt dėl šios priežasties
klaidžiojame jau trečius metus. 2007-ieji - antrieji mūsų klajonių metai.
Naujus sutikome anglo trimarane (trijų dalių jachtoje), su kuriuo per trejetą
dienų pasiekėm Kubą. Tai buvo jo atlygis už pagalbą remontuojant trimaraną.
Deja, prie pat Kubos krantų motoras sugedo, vietiniai mekanikai pataisyti
nesugebėjo, tad kapitonas buvo priverstas keliauti į JAV, nes importuoti naują
motorą į Kubą buvo nelegalu. Tuo tarpu mes ėmėm bastytis po Kubą ir tuo pačiu
metu ieškoti kitos jachtos, kuri mums padėtu pasprukti iš šio brangaus rojaus.
Norėjom tęsti kelionę per Karibų salas, tačiau būriavimui kryptis iš Vakarų į
Rytus tame regione yra savižudybė. Šansų ta kryptimi ką nors pasigauti vis
mažėjo, tad nusprendėm keliauti atgal į Centrinę Ameriką. Iki Panamos per
šešias dienas (autostopu) atplaukėme su karjerą pabaigusių dantistų porele iš
Prancūzijos ir jų 44 pėdų jachta.

Kovą ir balandį susipažinome su Panama, Kosta Rika,
Nikaragva, Hondūru bei Salvadoru. Visur keliavome autostopu ir nakvojome
palapinėje arba vietinių žmonių namuose. Viena maža klaidelė Kosta Rikoje (nakvynės
paieška sutemus) mums atsipirko narkomano užpuolimu, kuris, grasindamas ir
daužydamas mus pagaliu, reikalavo pinigų. Pasisekė, jog užpuolikas buvo vienas,
tad kiek pasipešėm ir viskas tuo ir baigėsi.

Vienaip ar kitaip norėjom pakliūti į Pietų Amerikos žemyną.
Sukom galvą, kaip iš Panamos patekti į Kolumbiją. Šias šalis skiria 100 km džiunglės, kurios
žinomos Darien Gap (Darieno plyšys) vardu. Ši atkarpa įveikiama pramintais
vietinių takeliais, tačiau yra kontroliuojama Kolumbijos partizanų, kurie užsiima
narkotikų gamyba. Maršrutas gan rizikingas. Mūsų galvosūkį išsklaidė netikėtas
giminių kvietimas trumpam apsilankyti Europoje ir padaryti siurprizą mano mamos
50-čio proga. Skrydis apmokėtas, tad kodėl gi nepasimėgavus 3 savaičių
atostogomis Europoje?

Gegužės paskutinę dieną atskridom atgal į Lotynų Ameriką ir
taip sugrįžom į mūsų tradicines kelionės vėžes. Nuotykiai tęsėsi Venesueloje,
kur vanduo brangesnis už benziną. Šioje revoliucinėje valstybėje praleidome
visą mėnesį. Turėjom progos susitikti ir su pokario emigrantais iš Lietuvos, su
kuriais praleidom įdomų laiką tiek sostinėje, tiek ir vokiečių kolonijoje
kalnuose - kaimelyje pavadinimu Colonia Tovar.

Kolumbija - mūsų kita stotelė. Prieš ivažiuojant į šią
šalį, girdėjom tik perspėjimus neva mus ten pagrobs arba apiplėš. Tiesa, įdomu
buvo tai, jog dauguma sutiktų keliautojų apie Kolumbiją atsiliepdavo
priešingai. Daugelis ją įvardijo, kaip nuostabiausia Lotynų Amerikos šalimi.
Liepos mėnesį tuo įsitikinome patys. Kolumbiečiai - vieni iš draugiškiausių ir
svetingiausių tautų. Niekas nekalba apie narkotikus ar partizanus džiunglėse.
Dėka armijos keliuose, keliauti šioje šalyje yra saugu ir įdomu.

2007 metų maršrutas užsibaigė Ekvadore, kur 5 mėnesius
pragyvenome Kvenkoje (Cuenca) - kultūros renginių nestokojančiame miestelyje.

Daugiau apie mūsų kelionę tinklapyje http://www.FollowTheRoad.com.

Kelionių planai 2008-iesiems:

Blaškymasis po Pietų Amerikos
žemyną - Peru, Čilė, Bolivija, Argentina, Paragvajus, Urugvajus ir kitos
valstybės. Na, ir galbūt Antarktida… Jei nepatiks šitas žemynas, rudenį
lėksim į Karibų salas.

Visos keliautojų istorijos: www.blogas.lt/magelanas ir Alfa.lt.

Rodyk draugams

Keliautojas: Dainius Kinderis

Praėjusių metų
„Lietuvos Magelano“ rinkimų nugalėtojas, skersai išilgai išmaišęs Afriką. Per
10 keliavimo metų aplankė net 66 pasaulio valstybes, vien praėjusiais metais
autostopu nukeliavo apie 28 000 km. Dažniausiai keliauja: autostopu, laivais,
traukiniais, pėsčiomis, pripučiamomis kareivių valtimis, lėktuvais. Apie planus
2008-iesiems: Keliauti galima ne tik horizontaliai, bet ir
vertikaliai…Keliausiu vertikaliai.

Pretenduojama į nominacija: „Lietuvos
Magelanas“.

2007 - uosius pradėjau
Kokrobite paplūdimyje, Ganoje, krečiamas maliarijos priepuolio. Sapnavau
vandenyno krantą, turbūt tą patį prie kurio ir nakvojau. Gulėjau ant smėlio, o
aplink vaikštinėjo daug vietinių žvejų. Staiga okeano bangos išmetė į krantą
ąsotį. Jis buvo užkimštas. Norėjau pažiūreti, kas viduje ir bandžiau atkimšti
jį, bet čiabuviai greit suriko, - Nedaryk to, iš ąsočio džinas iššoks!

Bet buvo per vėlu.
Atkimšau ąsotį, šis pokštelėjo ir nusirito nuo manęs. Visi žvejai pasislėpė už
vienos plonos palmės (turbūt tik sapne keli tuzinai žvejų galėtų tilpti už
vienos plonos palmės), kartkartėmis vis iškiždami galvas, pažiūrėti kas darysis
toliau. Ąsotis suspurdėjo. Iš jo pradėjo lysti lauk ir į visas puses bėgti ir šliaužti
visokie šlykštūs gyviai: žiurkės, gyvatės, krabai, beždžionės, skorpionai…

Atsibudau krečiamas
šalčio ir supratau, kad tai buvo sapnas. Supratau, kad tas ąsotis buvo mano
kūnas, kuris nuo visų gyvių drebėjo. Tie gyviai buvo maliarijos parazitai. Atidaręs
ąsotį aš išlaisvinau savo kūną nuo maliarijos.

Išsigydęs maliariją
keliavau toliau, savo svajonės link, per Vudu magijos apipintas Benino žemes,
didžiausią keliautojų košmarą  Nigeriją,
kur pasienyje buvau uždarytas į narvelį ir grąsinamas įvairiais susidorojimais,
jei nesumokėsiu „mokesčio“ už „netvarkingą“ vizą. Didžiausias iššūkis laukė
Centrinėje Afrikoje, kur jaučiau tikrą Afrikos pulsą ir tikros kelionės dvasią,
kur jaučiausi lyg misionierius, lyg tikras tarzanas pats sau kirsdamasis kelią
aštriomis mačetėmis per aukštas džiungles. Kovojau su nepakenčiamu karščiu ir
žliaugiančia drėgme, nematytais pavojingais vabalais  ir senais bičiuliais maliariniais uodais.
Kamerūne lyg Dievo siųsti, kaip velniukai iš dėžutės iššoko trys visureigiai,
kuriais keliavo europiečiai iš Londono iki pat Keiptauno. Su jais keliavau tris
savaites ir 3000 kilometrų, mokydamasis naujų dalykų, miegodamas ant kietos
molingos džiunglių žemės, stebėdamas pusiaujo žvaigždėmis nusėtą dangų, kurį
dengė aukšti raudonmedžiai. Kartu su jais kirtau pasaulio vidurį Gabone,
vilkomės klampiais paplūdimiais atrasdami naujus kelius ir pasiklysdami
tankiose džiunglėse, kur patys sau tiesėmės bambukais užverstus kelius. Kartu
išgyvenome „tremtį“ Konge, negalėdami keliauti į Angolą dėl naujų biurokratinių
kliūčių. Į Angolą vistik patekau ir pirmą kartą svečiavausi Afrikos ligoninėje,
kur slopinant perplėšto piršto skausmą gavau gerą dozę morfino, o kratantis
beviltiškose, lyg pačių pragaro mašinų išmaltų siaubingų kelių duobėse
klausiausi angoliečių keiksmažodžių rusiškai…  

Afrikos kelionę baigiau
priverstinai Namibijoje, kai dar vienas biurokratas pareiškė, jog norėdamas
keliauti toliau į Pietų Afrikos Respubliką turiu gauti vizą Kopenhagoje… Tai
buvo mano gyvenimo kelionė. Tokios nebekartosiu, nes ji nepakartojama ir
keliems gyvenimams atminti kupina…

Nuo gegužės iki sausio mėnesio nesudėjau rankų,
niežtėjo pėdos ir galvoje kirbėjo naujos idėjos. Aplankiau savo „baltą dėmę“
Europoje – Šveicariją, įgyvendinau seną „svajonę“ – apsilankiau Maljorkoje, jau
ketvirtą kartą įkėliau koją į nuostabųjį Maroką, krintant lapams vėlyvą spalį
pamojavau batiuškai Lukašenkai, o Naujus Metus sutikau Turkijoje, Stambulo
centrinėje ligoninėje…Gyvenimas ir kelionės tęsiasi.

Visos keliautojų istorijos: www.blogas.lt/magelanas ir Alfa.lt. Jau galite įvertinti ir “Įdomiausio nuotykio” nominacijai pateiktas anketas - po keliautojų istorijomis, esančiomis Alfa.lt portale, balsuokite pasirinkdami įvertinimą žvaigždutėmis (nuo 1 iki 5).

Rodyk draugams