BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Afrikietiški siurprizai ir kaprizai arba, kaip aš bėgau į lėktuvą…

Keliautojas: Dainius Kinderis

Praėjusių metų „Lietuvos Magelano“
rinkimų nugalėtojas, skersai išilgai išmaišęs Afriką. Per 10 keliavimo metų
aplankė net 66 pasaulio valstybes, vien praėjusiais metais autostopu nukeliavo
apie 28 000 km.

Pretenduojama į nominacija: Įdomiausias
nuotykis.

Afrika… Dabar jau nusišypsau prisimindamas apie
ją. Kitas pasaulis, kita planeta. Pažiūriu į žemėlapį ant sienos ir netikiu,
kad nuėjau per visą kontinentą… Prisimenu Angolos armijos kareivius, priėmusius
mane į milžinišką pripučiamą valtį, su kuriais skrodžiau Kongo upės bangomis,
raudonuojant dangui tarp dviejų gigančių Angolos ir Zairo, iki pat Atlanto
vandenyno žiočių. Nervai kaip stygos išsitempdavo, kai atsidūręs beviltiškose
situacijose turėjau padirbti Kongo ir Angolos vizas ir žegnotis kertant šių
valstybių sienas. Pakraupti, Kalahario greitkelyje, kai šalikelėje radau
negyvėlį, o aplinkui skraidė mirties pranašai grifai ir toli kalnuose vaikščiojo
didžiuliai babuinai (trys tokie išprotėję primatai kartą sudraskę stiprų
liūtą).

Kai ėjau link Namibijos sostinės Vindhuko oro
uosto, maniau, kad viskas, Afrikos kelionė ir beprotiški, geri ar blogi
nuotykiai baigiasi. Aš klydau. Jie tik prasidėjo…

 Artėjant link oro uosto pamačiau lėktuvą
danguje. Keistas, nejaukus jausmas perėjo per kūną palydint padangėje
išnykstantį plieninį paukštį.

Oro uostas buvo
įtartinai tuščias. Už 2 val. skrydis, registracija turėjo prasidėti dabar, bet
nei žmonių čia buvo, nei mano skrydžio išvykimo tvarkaraštyje nesimatė.
Pasitikrinau išskridimo laiką. Taip, 13:00. O dabar tik 11:00.

 Šiandien skrydžių į Keiptauną su mūsų
kompanija jau nebėra, jūsų lėktuvas išskrido prieš 45 minutes…” – išgirdau
atsakymą, pasodinusį mane į kėdę.

“Kaip jis galėjo
išskristi jei iki skrydžio dar dvi valandos?!“ – negalėjau patikėti, jau
suprasdamas, kad Afrika išleistuvėms ruošia dar vieną siurprizą.

“Skrydžio laikas prieš
kelias dienas buvo pakeistas, jūs turite pasitikslinti ar skrydžio laikas nepasikeitęs“
– košmarą oro uoste tęsė akiniuota moteris.

Negalėjau nesinervinti.
Vakare iš Keiptauno turėjau skrydį į Mančesterį, o čia net negalėjau patekti į
savo lėktuvą, nes jo jau nebebuvo! Perverčiau bilieto atmintinę. Užkliuvo
sakinys. „Informuokite mus, jeigu yra pasikeitimai jūsų kelionės planuose“.
Mano planuose pasikeiteimų nebuvo, pasikeitimai buvo jų planuose. Tai ir
išdėsčiau agentūros darbuotojai, parodydamas, kad niekur iš čia neisiu, nes
neturiu kur.

“Duosime tau kitą
skrydį, su persėdimu Johanesburge“ – nusileido ji.

Gavau naują bilietą, su
vieta verslo klasėje. Mano kuprinė turėjo keliauti kartu su manimi į lėktuvo
saloną ir užimti gretimą vietą. Paskutinė Afrikos viza buvo perbraukta.“Skrisit
po to tranzitu į Europą?“ – paklausė manęs stebėdamasi, kad nešuosi bagažą į
saloną.

Pasakęs, kad iš pradžių
skrisiu į Keiptauną ir tik tada į Europą, sukėliau stiuardesės abejonę.

“Johanesburgas turi du
oro uostus, norint pereiti iš tarptautinio į nacionalinį reikia turėti vizą,
jie tave paprasčiausiai areštuos“ – įspėjo ji.

Stiuardesė paskambino į
Vindhuko oro uostą, o šie susisiekė su Johanesburgu.  Atsakymas buvo aiškus. Jei skrisiu į
Johanesburgą, būsiu areštuotas. Į lėktuvą atskubėjęs oro uosto apsaugos
viršininkas išsivedė mane atgal. Pirmą kartą teko eiti per apsaugos ir pasų
kontrole atbula tvarka… Grįžau atgal į agentūros biurą, kur manęs laukė
vairuotojas, nuvešiantis atgal į miestą, į kelionių agentūrą, kur pirkau
bilietą. Supratau, kad nori tiesiog atsikratyti manimi, visas oro uosto personalas
jau šnibždėjo mano pavardę.

“Bet aš juk negaliu
išvažiuoti atgal į miestą su nebegaliojančia viza!” -  supratęs pabudau.

Oro uosto viršininkė
pati atėjo į agentūrą ir paėmusi nubrauktą Namibijos vizą, pataisė taip, kad
jis vis dar būtų galiojanti. Galva nuo šito cirko jau sukosi ir Europa dabar
atrodė tolima kaip į negyvenamą salą išmestam Robinzonui.

“Labas Keiptaune, kalba
Vindhukas. Mes turime oro uoste pasiklydusį jaunuolį iš Lietuvos. Ką su juo
daryti?” – situaciją Keiptaunui aiškino supratinga moteris.

Po ilgų derybų buvo
įrodyta, kad keliaujant iš Namibijos per Keiptauną į trečiają šalį neišeinant
iš oro uosto viza nereikalinga ir sunkumų neturėtų kilti. Kita darbuotoja
surado kitą skrydį su Namibijos avialinijomis, bet įspėjo – “Turėsi suktis
labai greitai, tarp nusileidimo Keiptaune ir kito lėktuvo pakilimo vos 50
minučių!“ 

Pagaliau galėjau
atsikvėpti. Užsiregistravau iš naujo, pridaviau bagažą, dar kartą perėjau pro
besijuokiančių oro uosto kontrolės darbuotojų patikrinimą. Dar kartą įlipau į
lėktuvą. Šį kartą pakilom nuo žemės Keiptauno link.

Keiptaunas. Oro uostas.

“Man reikia į tą
lėktuvą, kuo greičiau!” – šaukiau braudamasis iš lėktuvo ir rodydamas į
Mančesterio lainerį pirmam sutiktam.

Oro uosto darbuotojas
pamojo ranka ir lėkdamas lėktuvo trapu žemyn kvietė skubėti kartu su juo. Prie
lėktuvo stovėjo specialus oro uosto automobilis. Įšokome į baltą didelę mašiną.
Ant automobilio stogo sumirgėjo šviesos, sycypė padangos. Įjungęs atbulinę
pavarą pagalbininkas skriejo keliasdešimt metrų atgal ir sustojo prie vieno
terminalo durų. Iš terminalo išbėgusi indiškų bruožų moteris atsisėdo greta
manęs. Vairuotojas paspaudė greičio pedalą ir po kelių minučių lėkimo sustojo
prie sekančio terminalo durų. Iššokome visi iš automobilio ir bėgte pasileidome
per tuščią priėmimo salę imigracijos vartų link. Kol bėgome blizgančiu oro
uosto grindiniu žiūrėjau į laikrodį, kurio negailestingai greitai bėganti
rodyklė rodė, kad iki skrydžio liko 18 minučių.

Mano palydovė indė,
stabtelėjo prie vienintelių imigracijos vartų, kur dar buvo likusi dirbti
juodaodė pasų tikrintoja. Vaikinuko jau nebebuvo nė kvapo, Indė paprašė viską
daryti kuo greičiau, nes kitaip aš tikrai nebespėsiu į skrydį.

“Jaunoji ponia, kaip
jūs drįstate atvesti  keleivį į šitą
terminalą?! Šitas terminalas skirtas tik pietų afrikiečiams” – pridėjo ji.

Širdis pradėjo plakti
dažniau, žvilgtelėjau į laikrodį. Liko 15 minučių. Pokalbį nugirdo šalia
stovėjęs aukštas baltaodis pasienio tarnybos viršininkas.

“Kol jūs, moterys,
ginčijatės, jis pavėluos į lėktuvą“ – pasipiktino vyras, atidarydamas vartus ir
leisdamas man bėgti registracijos link. Ištikimoji  indė 
dar buvo su manimi. Prabėgome vieną salę, kitą. Štai ir registratūros
stalas su užrašu “Manchester“. Ir prierašas apačioje – “Check in closed“
(registracija baigta). Dabar jau viskas. Registratūroje dar sėdėjo garbanė
juočkė.

“Ar nesuprantate, kad
registracija į skrydį jau prieš 20 min. uždaryta?“

“Priimkite jį į skrydį,
prašau jūsų“ – nustebinusi mane savo nuoširdumu ir noru padėti maldavo indė.

“Kokių avialinijų
lėktuvas pavėlavo ?“ – pasiteiravo abejinga registratorė.

Čia supratau, kad
viskas įgauna kitokį atspalvį atsakydamas, kad Namibijos avialinijos.
Kaimyninės valstybės ir kompanijos juk visada konkuruoja!

“Aaa, viskas aišku,
nieko nuostabaus su jais“ – linksėjo galva ji. Paėmusi telefono ragelį liepė
palaukti. Žiūrėjau į laikrodį. Liko 10 minučių.

Po minutės ji padėjo
ragelį.

“You will fly” (skrisi)
– tepasakė ji, bet jei per 10 minučių nenusigausiu iki skrydžio terminalo,
manęs tikrai  nebelauks. Čia pat ji,
vietoj atspausdinto bilieto išrašė atskirą popierėlį su užrašu “Kinderis, the
one who is late” (Kinderis, tas kuris vėluoja). Vis dar apstulbęs nuo tokios
įvykių sekos atsisukau atgal bandydamas suprasti kur man dabar lėkti. Prieš
akis, persisvėręs per vežimėlį, dūsavo ant lėktuvo trapo mane sutikęs vyras.
Vežimėlyje gulėjo mano kuprinė… 

“Tik nugabenti kuprinės
į lėktuvą nebespėsime, ji skris sekančiu reisu į Amsterdamą, o iš ten skris į
vietą, kur būsi tu“.  

Stebukladarys jau tempė
mane už rankovės ragindamas bėgti. Apsidairiau aplink norėdamas padėkoti širdį
atidavusiai indei, bet jos nebebuvo nė kvapo…

Vėl į kojas.
Elevatorius, nauja salė, vėl elevatorius, ilgas tunelis, emigracijos būdelės.
Už stiklo sėdintis inspektorius nori paso. Žiū į laikrodį. Jau tik 5 minutės.
Inspektorius paliko būdelę. Negrįžta, kodėl taip ilgai negrįžta, nerimavau.
Kristoferis, toks buvo nuo pat lėktuvo trapo iki terminalo mane lydėjęs oro
uosto darbuotojas, taip pat pradėjo nerimauti, kai grįžęs inspektorius
kaukštelėjęs antspaudu į pasą palinkėjo laimingos kelionės.

Paskutinė salė, dar
elevatorius į viršų, “duty-free“ parduotuvės, spalvos ir garsai susiliejo į
galvą apsukusią mozaiką. Nusileidome laiptais žemyn, Kristoferis sušuko –

“Štai ten, matau
terminalą, vis dar eina žmonės!” Pats užlipo ant viršun judančio elevatoriaus.
Jau visiškai nusiplūkęs žvilgtelėjau terminalo link, tada atgal palydėti akimis
Kristoferio. Bet jo ten nebebuvo, tik besisukantys elevatoriaus laipteliai…

Terminalas.
Išsitraukiau popieriaus lapelį. Skrydžio operatorė nusišypsojo “Aaa, tai čia tu
Kinderis? Sveikas atvykęs į mūsų skrydį, vėluojantis keleivi!“. Dūmiau per
besisukančias duris, autobuso nuvešiančio prie lėktuvo link. Įlipus į autobusą
šis iškart pajudėjo. Laikrodis rodė 1 likusią minutę…

Tik sėdėdamas minkštame
lėktuvo krėsle supratau, kaip dreba mano kojos, tik tada supratau, kad esu taip
arti piečiausio Afrikos taško, taip arti neišsipildžiusios svajonės…

Lėktuvas į Mančesterį
pakilo. Po kelių minučių pakilo lėktuvas ir į Amsterdamą, gabenantis mano
bagažą. Aš buvau viename lėktuve, mano kuprinė kitame.

Skriedamas per
purpurinį Afrikos dangų prisiminiau žodžius, parašytus ant Grego visureigio
durelių. “Don’t give up – the miracle is on your way” (Nepasiduok, stebuklas
kelyje pas tave).

Įvertinti šį nuotykį bei išrinkti verčiausią „Įdomiausio nuotykio“
nominacijos galite čia (įvertinkite po straipsniu esančių žvaigždučių kiekiu).



Rodyk draugams

Komentarai (4)

  1. Anonymous:

    Kinderis uzkniso juodai!

  2. Ne:):

    Kinderis saunuolis, keliautojas tikras :)

  3. Anonymous:

    aaa.. vat. nepaziurejau i keliautojo pavarde, tai kaiptais apsigavau ir apsidziaugiau, kad veluojancius taip graziai vadina. kinderiais. chachacha… gyvenimo skonio priragaves, manau, kaip reikiant. ateis laikas ir as ragausiu.

  4. Anonymous:

    nu super bichas

Rašyti komentarą